Muzikiniam teatrui Klaipėdoje – 200 metų: laikmečių dramos, tragedijos ir komedijos
2020-01-08

Sausio 15 dieną 19 valandą Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatras simfoniniu  koncertu „Istorijos perpetuum mobile – 200“  paskelbs išskirtinių metų pradžią: opera Klaipėdoje švenčia garbingą 200 metų sukaktį. Ateikite ir įsitikinkite, jog amžinasis muzikos variklis prie Baltijos jūros sukasi nepriekaištingai!

 

Muzikologė prof. Daiva Kšanienė savo mokslinėje studijoje nuosekliai tyrinėja Muzikinio teatro raidą Klaipėdoje nuo jo ištakų iki šių dienų. „Nesinorėtų, kad Klaipėda liktų miestu be kultūrinės atminties ir rinktųsi užmarštį. Juk 1820 m. prasidėjo Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro, arba Operos, era“, – sako profesorė.

Klaipėda, jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija), ilgus šimtmečius buvusi Vokietijos sudėtyje (1525–1918), turėjusi labai glaudžius ir artimus ryšius su vokiškąja kultūra, jos politiniais bei istoriniais įvykiais, nuėjo savitą, kitokį nei Didžioji Lietuva, politinės sanklodos, kultūrinio, meninio vyksmo bei religinės (protestantiškosios) raiškos kelią.

Vienas iš ilgaamžių Klaipėdos muzikos meno forpostų – Muzikinis teatras (Opera) taip pat turi ilgą, sudėtingą, įdomią ir garbingą istoriją. Daugiau kaip 120 metų (nuo 1820 m.) Klaipėdoje dominavęs gan aukšto meninio lygio vokiečių Muzikinis teatras (Opera) XX a. 3–4 dešimtmečiuose (prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos) rodė įkvepiantį pavyzdį čia apsigyvenusiems lietuviams, įžiebdamas jiems begalinį troškimą turėti lietuvišką Operą ir simfoninį orkestrą. Per du gyvavimo šimtmečius Klaipėdos muzikinis teatras – vokiškasis (1820–1944) ir lietuviškasis (1922–2019) – pergyveno įvairius periodus, paženklintus ir aukštais meniniais proveržiais, ryškiomis sėkmėmis, ir nuosmukiais bei negandomis. Jie patyrė ne tik meninio lygio svyravimus bei finansinį nepastovumą, bet ir istorinius, politinius virsmus, drastišką santvarkų kaitą, sociokultūrines traumas, miesto bei jo gyventojų tapatybės kitimo laikotarpius.

 

Vokiečių muzikinis teatras

Toliausiai nuo Vokietijos kultūrinių centrų nutolusi Klaipėda, ilgai laikyta užkampiu, vis tik turėjo nemažai kultūrinių ambicijų. Ji, kaip ir kiti miestai, žvelgė į muzikine kultūra prisodrintą Karaliaučių ir stengėsi sekti jo pėdomis. Deja, gerokai vėluodama. Inteligentijos (nei vokiečių, nei lietuvių) beveik neturinčioje Klaipėdoje muzikinės kultūros lygis XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje buvo gan menkas, o muzikos bei teatro meno poreikį tenkindavo iš kitų miestų atvykstančios trupės.

Beveik 35-erius metus privati teatro trupė, rodžiusi tik dramos spektaklius (kartais su muzikiniais intarpais), kilnojosi iš vieno pastato į kitą, tačiau visi jie nebuvo pritaikyti teatro reikmėms. Dažnai keisdavosi trupės savininkai bei teatro pavadinimas („Komedijų namas“, „Vokiečių operos ir dramos artistų draugija“, „Vaidinimų namas“ ir kt.).

Vis labiau kultūra besidominčių vietos pirklių įsteigta akcinė statybos bendrovė 1819 m. Klaipėdoje pastatė naują mūrinį klasicizmo stiliaus teatro pastatą (po 1857 m. gaisro atstatyto dabartinio Dramos teatro vietoje) su 200 vietų žiūrovų sale. Teatro atidarymas įvyko 1820 m. sausio 1 d., parodant Billerbrecko keturių veiksmų dramą su prologu „Tėvo širdis“.

Nuo tada teatras ėmė veikti aktyviau. Ypač jis suklestėjo trupės direktoriumi tapus J. G. Heckertui (jis pats bei jo žmona buvo dainininkai), užsibrėžusiam tikslą paįvairinti repertuarą muzikiniais spektakliais. Dirigentu pakviestas žinomas muzikas K. Eisrichas greitai suformavo operinę trupę su solistais, choru ir orkestru, kuri nedelsdama ėmė repetuoti muzikinius kūrinius. Taip 1820 m. prasidėjo Klaipėdos profesionalaus vokiečių muzikinio teatro (Operos) era (lygiagrečiai veikiant dramos trupei). Pirmosios parodytos operos – „Fanchon“ ir „Dunojaus bobutė“ susilaukė aštrios kritikos. Vėliau ėmė sektis geriau. Netrukus klausytojai jau gėrėjosi W. A. Mozarto operomis „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, D. F. E. Aubero „Fra Djavolo“, G. Rossini „Tankredu“, G. Paisiello „Puikiąja malūnininke“, C. M. von Weberio „Laisvuoju šauliu“, taip pat šiandien mažai žinomų Rytprūsių kompozitorių operiniais veikalais: H. Bertono „Alina, Golkondos karalienė“, W. Müllerio „Seserys iš Prahos“, P. Gavo „Mažasis dvaras“ ir daugeliu kitų. Be abejo, buvo statomi ir lengvesnio pobūdžio muzikiniai spektakliai: vodeviliai, operetės.

Nuo pat pirmųjų veiklos metų Klaipėdos Opera išsirengdavo gastrolių ir į kitus Mažosios Lietuvos miestus. Tris kartus (1820, 1823, 1824 m.) pabuvojo ilgalaikėse gastrolėse Vilniuje.

Dar labiau teatras suklestėjo, kai jį globoti bei finansiškai remti ėmėsi vokiečių kultūrinė organizacija „Concordia“, įsikūrusi 1826 m. Jos bei tuometinių Klaipėdos teatro direktorių H. Josto ir A. Krügerio kvietimu 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Klaipėdoje gastroliavo meniškai labai pajėgi Karaliaučiaus Opera. Su ja atvyko ir antrasis teatro kapelmeisteris, būsimasis garsus vokiečių kompozitorius, o tuomet 23-ejų metų jaunuolis Richardas Wagneris, savo dirigavimu sužavėjęs Klaipėdos publiką. R. Wagneris Klaipėdoje statė ir dirigavo keletą operų (tarp jų C. M. von Weberio „Euriantę“), vieną kitą simfoninį koncertą. Ryškiausias R. Wagnerio kaip dirigento pasirodymas – D. F. E. Aubero opera „Nebylė iš Portičio“, kurią jis parengė savo žmonos, aktorės ir dainininkės Wilhelminos (Minnos) Planer benefisui.

Klaipėdos Operos repertuarinės nuostatos bei meninis vertingumas priklausydavo nuo teatro vadovų. 1841 m. ėmus vadovauti talentingam kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui F. Morohnui, teatras ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Sceną išvysdavo vis sudėtingesnės operos: W. A. Mozarto „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, G. Rossini „Vilius Telis“, F. von Flotow „Marta“, G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt.

Per didįjį 1854 m. gaisrą Klaipėdos teatras sudegė. Nors energingojo direktoriaus F. Morohno dėka jis palyginti greitai buvo atstatytas (nepilnai įrengtose patalpose spektakliai vėl buvo rodomi nuo 1857 m.), tačiau veikė vangiai, su pertrūkiais. Operos poreikį tuo metu tenkino kitų miestų trupių gastroliniai pasirodymai. Štai 1862 m. Karaliaučiaus Opera klaipėdiečiams siūlė R. Wagnerio „Tanhoizerį“, G. Meyerberio „Robertą velnią“, Ch. Gounod „Faustą“, C. M. von Weberio „Oberoną“ ir kt.

Nuo 1866 m., mirus F. Morohnui ir ėmus vadovauti kitiems, mažiau muzikoje išprususiems direktoriams, teatre prasidėjo repertuarinis blaškymasis; neretai rampos šviesą išvysdavo menkavertės draminės pjesės ar lėkšti vodeviliai. Kadangi iki pat XIX a. pabaigos teatras buvo privatus, dažnai perparduodamas, natūralu, kad jo veikla buvo nestabili, dažniausiai nepelninga, su nuolat ištinkančiomis krizėmis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Klaipėdos teatras trumpam buvo uždarytas, tačiau 1915 m. spalį vėl atvėrė duris. Itin produktyvūs vokiečių teatrui buvo 1919–1923 m., kai politinis Klaipėdos krašto likimas dar buvo neaiškus. Vokietija, tikėdamasi susigrąžinti kraštą, stengėsi neprarasti jame savo įtakos ir daug jėgų skyrė Klaipėdos vokiškosios kultūros stiprinimui. Miesto teatru rūpinosi 1919 m. įkurtos Vokietijos Liaudies švietimo draugijos teatro padalinys, kasmet skirdamas jam solidžią finansinę paramą; teatro orkestrą ir solistų trupę papildė nemažai iš Vokietijos atvykusių profesionalų. Negana to, 1921 m. vokiečiai prie Klaipėdos Operos įkūrė dar vieną, atskirą 25 muzikantų simfoninį orkestrą, atlikdavusį gan sudėtingus klasikinius bei romantinius veikalus. Visas Klaipėdos vokiečių meno, kultūros bei muzikos intencijas (teatrą, orkestrą, kultūrines draugijas ir kt.) materialai rėmė ir 1923 m. Vokietijoje įkurta turtinga Kultūros sąjunga. Visokeriopai palaikomas Klaipėdos vokiečių teatras tapo meniškai labai pajėgus. Sceną išvydo tokios sudėtingos operos, kaip J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, P. Mascagni „Kaimo garbė“, R. Leoncavallo „Pajacai“ ir kt.

Klaipėdos kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi, vokiečiai dar labiau stiprino savo kultūrinę įtaką: 1927 m. Miunchene įkurta Klaipėdos teatro bičiulių draugija didelėmis pinigų sumomis rėmė teatrą, kvietė rinkti lėšas ir šelpti jį kaip „svarbų kultūros židinį tolimoje šiaurėje“. Draugijos narių ir aukojusiųjų pavardės būdavo įrašomos į Klaipėdos miesto Aukso knygą.

Klaipėdos vokiečių operos teatras veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais, iki pat 1944 m. vidurio.

 

Klaipėdos lietuvių Opera tarpukaryje

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos (1923 m.), visose srityse prasidėjus aktyviam lituanizacijos procesui, neliko užmirštas ir muzikinis gyvenimas. Buvo susirūpinta lietuvių profesionaliosios muzikinės kultūros plėtote.

Kasmet gausėjančiai Klaipėdos lietuviškajai bendruomenei aukšta vokiečių muzikinė kultūra (muzikinis teatras, simfoninis orkestras, gausūs kameriniai ansambliai, chorai ir kt.) kėlė ne tik nusistebėjimą bei susižavėjimą, bet ir skatino norą siekti panašių aukštumų. Tačiau tebedominuojančios ilgaamžės turtingos vokiečių muzikinės kultūros fone profesionalaus lietuviško muzikinio teatro bei orkestrinio muzikavimo tradicijai formuotis nebuvo lengva. Kita vertus, intensyvus profesionalus vokiečių muzikinis gyvenimas buvo ir pavyzdys, ir savotiškas postūmis, netgi iššūkis lietuvių muzikams.

Didžiausias Klaipėdos kraštą gausiai papildžiusios, iš Didžiosios Lietuvos atvykusios lietuviškosios visuomenės kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą.

Jo kūrimo kelias buvo nelengvas ir vingiuotas. Pirmą kartą lietuviškos Operos steigimo idėją bandyta realizuoti mėgėjų jėgomis. 1922 m. (kraštą dar administruojant prancūzams) Klaipėdos mišrus choras „Aida“, tarp savo dainininkų turėjęs gerų solistų, Šaulių namuose (dabar Klaipėdos koncertų salė) parodė pirmąjį šiame krašte lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – M. Petrausko operetę „Consilium facultatis“ (dirig. V. Bajoras). Ši data laikytina Klaipėdos lietuviško muzikinio teatro (Operos) pradžia. Tą faktą pripažino net Lietuvos operos grandas Kipras Petrauskas.

Tačiau profesionalaus lietuviško muzikinio gyvenimo era Klaipėdoje prasidėjo tik čia apsigyvenus energingajam, entuziastingajam muzikui Stasiui Šimkui, kuris, nugalėdamas daugybę juridinių, materialinių, buitinių, meninių sunkumų, 1923 m. įsteigė Klaipėdos konservatoriją. Maestro suprato, kad be savų išaugintų lietuvių atlikėjų neįmanoma Klaipėdoje subrandinti profesionalaus lietuviškojo muzikinio gyvenimo apraiškų – nei įkurti operos teatro, nei suburti simfoninio orkestro. Beje, šioje lietuviškoje Konservatorijoje, veikusioje iki 1930 m., daugiau kaip du trečdalius svarbiausių muzikinių disciplinų dėstytojų sudarė kitataučiai: čekai, vengrai, rusai, vokiečiai. Jaunuosius lietuvių muzikos profesionalus jie ugdė vadovaudamiesi Vakarų Europos dėstymo metodikomis. 

1925 m., diriguojant S. Šimkui, milžiniškų pastangų dėka Šaulių namuose suskambo Klaipėdos lietuvių simfoninis orkestras. O po poros metų (1927 m.) scenoje pasirodė jau minėta M. Petrausko operetė „Consilium facultatis“, pastatyta sujungus Klaipėdos giedotojų draugijos bei Klaipėdos konservatorijos mokinių ir pedagogų jėgas (muzikiniai vadovai A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas). Dar vienas žingsnis išsvajoto operos teatro link buvo 1928 m. Klaipėdos konservatorijos kolektyvo jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė“. Deja, ji atlikta nepilnai, be orkestro. Nepaisant to, publika operą priėmė labai šiltai; senasis Klaipėdos teatras, kuriame vyko spektaklis, buvo pilnutėlis.

Po šio nelabai vykusio pastatymo Klaipėdos konservatorijos mokytojai ir mokiniai, kiti operos entuziastai nenuleido rankų. Tais pačiais 1928 m. Klaipėdos konservatorijos atlikėjai (solistai, simfoninis orkestras ir choras) pastatė ir Šaulių namuose parodė Ch. Gounod operą „Faustas“ (dirig. J. Gaubas, koncertmeisteris V. Marijošius, chormeisteris K. Gurevičius, rež. I. Volkovas). Neturint baleto šokėjų praleistas II operos veiksmas – Valpurgijų naktis.

Klaipėdos lietuvių visuomenė džiaugėsi pirmiausia pačiu faktu – savo jėgomis pastatyta opera (!), o taip pat jos pasisekimu: „Mes, lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (lit.: L. K. Opera „Faustas“ Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d., nr. 145, p. 3). Apie „Faustą“ palankiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda.

1930 m. uždarius Klaipėdos konservatoriją, keleriems metams sustojo taip gražiai pradėtas lietuviškos Operos bei simfoninio orkestro kūrimo darbas.

Dar kartą sutelkus kultūros žmonių ir muzikų pastangas, 1933 m. vėl imtasi gaivinti Klaipėdos simfoninį orkestrą, o tuo pačiu ir Operą. Iš visų mieste gyvenusių muzikantų susibūrė gan margas, iš mėgėjų ir profesionalų sudarytas simfoninis orkestras, kurio vadovu pakviečiamas buvęs Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas. 1933 m. Klaipėdos Šaulių namų salėje įvyko pirmasis naujojo, 45 muzikantų simfoninio orkestro koncertas. Simfoninio orkestro atgimimas sudarė prielaidas rastis ir profesionaliam Klaipėdos lietuvių operos teatrui. Operos kūrimo būtinybė siejosi ir su lietuviškųjų pozicijų stiprinimu Klaipėdos krašte. Juk nuolat reikėjo konkuruoti su vis labiau XX a. 4 dešimtmetyje įsigalinčia vokiečių įtaka.

Pastangos nenuėjo veltui. Dirigentas J. Kačinskas ir kiti nusprendė statyti G. Verdi operą „Traviata“. Visi dirbo su didžiausiu entuziazmu repetuodami be poilsio, neretai iki vidurnakčio. Operos statytojų, dalyvių nuotaiką labai pakėlė garsiojo rusų dainininko Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos Operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo pasisekimo ir užsidegimo.

1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos, profesionalus ir mėgėjus (dalyvavo mėgėjų choras „Vaidilutė“) sutelkusios Klaipėdos operos premjera – G. Verdi „Traviata“. Žiūrovų salė lūžo nuo publikos. Antrasis veikalas, kurį ėmėsi statyti jaunoji Klaipėdos Opera, buvo Ch. Gounod opera „Faustas“. Premjera, diriguojant J. Kačinskui, įvyko 1935 m. gegužės 24 d. Pakviestas tas pats mėgėjų choras „Vaidilutė“, Margaritos partiją atliko M. Dambravičiūtė-Bručkienė, Fausto – V. Ivanauskas, Valentino – S. Sodeika, Zybelio – E. Kraušaitė ir kt.

„Fausto“ pasisekimas pranoko drąsiausias viltis. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lietuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį, muzikalų J. Kačinsko dirigavimą.

Abiejų operų („Traviatos“ ir „Fausto“) per sezoną buvo parodyta 17 spektaklių. Klaipėdos Operos reikšmė ir įtaka miesto kultūriniam gyvenimui sparčiai augo. Dar nesibaigus pirmajam sezonui, Operos vadovai jau planavo ateinantį.

 

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) sovietinės okupacijos metais

 

Muzikinės komedijos teatras

1945 m. Sovietų sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, prasidėjo absoliučiai kitoks (istoriniu, ideologiniu, politiniu, socialiniu, kultūriniu, moraliniu ir kt. požiūriais) šalies istorijos laikotarpis. Pradėta totaliai trinti senosios Klaipėdos atmintis, istoriją, nunyko netgi Mažosios Lietuvos sąvoka.

Vis tik grupelė talentingų Lietuvos muzikų, po karo apsigyvenusių Klaipėdoje, prisimenančių ir žinančių turtingą miesto kultūrinę praeitį, pasiryžo neleisti galutinai užgesinti jos buvusio žavesio, puoselėdami viltį atkurti Muzikinį teatrą. Nedaug ką jie galėjo. Viską sprendė naujoji sovietinė valdžia – komunistų partijos ir vykdomasis komitetai. Atrodė stebuklas, kad praėjus vos keliems mėnesiams po karo pabaigos, miestui skendint griuvėsiuose, buvo leista kurti Muzikinį teatrą. Suprantama, steigdama jį sovietinė valdžia turėjo savo tikslą – pasitelkus scenos meną, skleisti sovietinę ideologiją. 1945 m. spalio 1 d. senojo, apgriuvusio teatro patalpose pradėjo veikti Klaipėdos muzikinės komedijos teatras.

Teatro meno vadovu ir vyr. dirigentu buvo paskirtas Kauno muzikas K. Griauzdė, režisieriumi – J. Gustaitis, o artistai suvažiavo iš visos Lietuvos.

 

Liaudies operos teatras

Prabėgus trejiems metams, dirigentas K. Griauzdė (tebedirbęs Klaipėdos muzikos mokykloje) dar kartą pakilo į žygį dėl miesto muzikinės kultūros gaivinimo. Išvykus buvusiems profesionaliems solistams, išsiblaškius orkestrui, apie operą galvoti buvo sunku. Tad šį kartą K. Griauzdė pradėjo nuo mišraus choro steigimo (1953 m.). Jis susibūrė savanoriškai ir labai greitai tapo gan pajėgiu kolektyvu. Beje, nenustygstantis K. Griauzdė retkarčiais iš Muzikos mokyklos mokytojų, mokinių bei miesto muzikantų suburdavo simfoninį orkestrą ir rengdavo pavienius koncertus. Deja, 1956 m., chorui jau pasiekus neblogą meninį lygį, jo vadovas energingasis K. Griauzdė, pakviestas dėstyti valstybinėje konservatorijoje,  išvyko gyventi į Vilnių...

Dirigentai vis keitėsi. Pagaliau 1966 m. rudenį LSSR valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jaunųjų specialistų skirstymo į darbą komisija vadovauti Klaipėdos liaudies operos teatrui paskyrė jauną absolventą, dirigentą Kazį Kšaną. Pastarąjį nesipriešinti tokiam paskyrimui įkalbino jo dėstytojas K. Griauzdė.

Pirmoji atgimusios Klaipėdos liaudies operos premjera – S. Rachmaninovo opera „Alekas“ įvyko 1967 m. Kultūros rūmuose (dirigentas K. Kšanas, režisierius B. Juškevičius, dailininkas M. Labuckas). Solo partijas dainavo E. Vasilevskis, E. Ambrasienė, A. Bielskis, A. Aušra, P. Reikalienė ir kt. Žiūrovų ir spaudos atgarsiai po premjeros buvo entuziastingi: klaipėdiečiai didžiavosi vėl turį Operą ir naują, energingą dirigentą.

Liaudies operos teatras tolydžio augo ir stiprėjo; šalia vis dažniau rodomų spektaklių, dažnai buvo rengiami savarankiški solistų, choro koncertai. Ilgai lauktas virsmas įvyko 1987 m. sausio 1 d. Kultūros ministras pasirašė įsaką, kuriuo Klaipėdos liaudies opera, pasiekusi profesionalų meninį lygį, buvo reorganizuota į Valstybinį muzikinį teatrą.

 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Įteisinus valstybinį statusą, teatro situacija iš esmės ėmė keistis. Iškeldinus visus mėgėjų kolektyvus, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atiteko visas didžiulis buvusių Kultūros rūmų pastatas; nedelsiant įkurti reikalingi padaliniai bei tarnybos.

Tačiau muzikinės visuomenės puoselėti lūkesčiai pirmaisiais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos metais nepasiteisino. LSSR kultūros ministro paskirtasis teatro meno vadovas ir vyr. režisierius G. Žilys bei vyr. dirigentas A. Kievišas, viešai skelbę apie didelius teatro užmojus, savo pažadų neįvykdė.

Pozityvus lūžis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenime įvyko 1995 m., pradėjus vadovauti iš Kauno atvykusiam, didelę darbo teatre patirtį turinčiam dirigentui Stasiui Domarkui. Jis tikslingam darbui sutelkė visas teatro grandis, numatė kolektyvo perspektyvą. Maestro dėka išaugo simfoninio orkestro sudėtis, sustiprėjo choras (chorm. V. Konstantinovas), pagausėjo solistų gretos, nuolat papildomos Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventais, susikūrė gan stipri baleto trupė. Muzikinis teatras turėjo ir daugiau talentingų, tačiau nuolat besikeitusių vadovų.

Nuo 2018 m. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujančiai muzikologei Laimai Vilimienei teko nelengva dalia. Prasidėjus Muzikinio teatro restauracijai ir didžiuliam meno kolektyvui likus be namų, vadovei teko rūpintis meninių trupių – simfoninio orkestro, choro, solistų, baleto artistų repeticijų patalpomis, išblaškytomis po visą miestą, rasti darbo kabinetus administracijos darbuotojams, aptarnaujančioms tarnyboms, padaliniams, pagalbiniam personalui, patalpas gausaus rekvizito sandėliavimui ir pan., o svarbiausia – nenutraukti operų, baletų rodymo, koncertų rengimo, naujų spektaklių kūrimo proceso. O kur dar statybų rūpesčiai...

Nepaisant nepalankių sąlygų, vadovei pavyko sklandžiai sustyguoti visų grandžių darbą ir pirmasis „benamiu“ tapusio Muzikinio teatro sezonas praėjo sėkmingai. Žiūrovus užbūrė klasikiniu lietuviško baleto pavyzdžiu tapusi E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“, W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“, P.Čaikovskio šokio spektaklis „Spragtukas“.

Per daugiau kaip tris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo dešimtmečius, keičiantis vadovams, kito ir teatro vizija, repertuarinė kryptis, tačiau kolektyvas augo, brendo ir stiprėjo. Pastatyta daug įdomių, meniškai puikių operų, operečių, miuziklų, baletų, stambios formos koncertinių veikalų, surengtas ne vienas solistų, choro, baleto artistų, simfoninio orkestro koncertas. Teatras rengia ir didelio populiarumo sulaukusius festivalius „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Muzikinis teatras Klaipėdoje nuėjo ilgą 200 metų kelią. Pirmą kartą suskambėjusi opera 1820 m. Klaipėdoje, vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, pergyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien, tapusi reikšminga miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, ji gyvuoja ir skleidžiasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, atrandančiame savo vietą begalinėje pasaulio sceninės muzikos jūroje.

 

Daiva Kšanienė

Profesorė, muzikologė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.