Aušra Krasauskaitė: „Senatvėje būsiu išprotėjusi kaip Madam Hortens“
2018-12-02

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistei Aušrai Krasauskaitei šiemet už choreografiją šokio spektakliui „Karmen“ skirtas jaunosios menininkės „Auksinis scenos kryžius“. Tačiau tai nepakeitė jos kasdienybės: iš 31-erių nugyventų metų du dešimtmečius ji jau „atkirpo“ repeticijų salėms.

 

Darbai artistės laukia ne vien baleto salėje: ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros lektorė, Beatos Molytės šokių mokyklos mokytoja, Agnijos Šeiko šokio teatro narė. A. Krasauskaitė dirbo choreografo asistente statant šokio spektaklius „Altorių šešėly“ bei „Divizija“, Klaipėdos dramos teatre sukūrė choreografiją Jono Vaitkaus spektakliui „Mums viskas gerai“.

Aušra, koks jausmas grįžti į Klaipėdą su „Auksiniu scenos kryžiumi“ ant kaklo?

– Labai geras jausmas... Norėjosi šaukti: „Ei, mūsų baleto trupė turi kryžių! Klaipėda, parvežiau tau kryžių!“. Džiugu, kad pastebėjo, kad įvertino... Manau, kiekvienam menininkui to reikia.

Kas gero nutiko vėliau, kai apdovanojimą nusikabinote?

– Geriausias 2018-ųjų įvykis – baleto „Graikas Zorba“ premjera. Šis spektaklis man suteikė puikų Madam Hortens vaidmenį bei pažintį su pasaulinio garso choreografu Lorca Massine. Sužavėjo jo asmenybės gilumas, atsispindėjęs net garsiojo svečio žvilgsnyje... L. Massine priskirčiau prie žmonių, kurie mane gludino kaip asmenybę, mane įtakojo. Turiu tokį savąjį man reikšmingų žmonių „lobyną“, kuriam priskiriu  ne vien menininkus. Yra, pavyzdžiui, ir vienuolis – brolis Kazimieras iš Palendrių, pas kurį prireikus ieškau ramybės ir paguodos.

L. Massine kartą pasakė: „Gyvenime niekas nesvarbu. Tik reikia gyventi“. Jo lūpose tie žodžiai nuskambėjo labai užtikrintai. Dabar laukiu, kol pajėgsiu šią tezę priimti – konstatuoti, kad gyvenu ir nieko nėra už tai svarbiau.

2018 metai buvo ypatingi ir tuo, kad turėjau galimybę dirbti su danų choreografu Palle Granhoj. Tai buvo  akimirkos, kai norėjosi sau įsižnybti, jog patikėčiau, kad tai vyksta iš tiesų.

2019-aisiais tapsite šokio spektaklio vaikams „Tikroji dinozaurų istorija“ premjera choreografe-režisiere. Apie ką bus spektaklis?

-Kamerinis šokio spektaklis "Tikroji dinozaurų istorija" - skirtas visai šeimai. Spektaklio siužetas sukurtas remiantis žmogaus evoliucijos bei išnykusių dinozaurų teorija. Kažkada žemėje viešėję dinozaurai, dabar gyvenantys visai kitoje planetoje, netikėtai joje randa mažą žmogutį, kuris akivaizdžiai yra ne iš jų planetos. Taip prasideda istorija, paaiškinanti visatos susikūrimą, dinozaurų išnykimą ir žmogaus atsiradimą Žemėje. Šiuolaikinio bei klasikinio šokio samplaikos ir teatrinio meno dėka įdomiai bei spalvingai vaikams pateiksime išnykusių Žemės gyventojų - dinozaurų istoriją. Gal ji visai kitokia nei mes manėme iki šiol?

Spektaklis skatina domėtis istorija, lavina vaizduotę, kūrybiškumą, padeda suprasti, kad ir mažas žmogus gali palikti didžiulį pėdsaką istorijoje, o gal net ją ir pradėti. Spektaklio premjera - vasario 2 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose.

Kuo ypatingas Madam Hortens vaidmuo?

– Šis „Graiko Zorbos“ personažas paliko gilų įspūdį dar vaikystėje, kai mokiausi baleto Vilniuje ir dažnai žiūrėdavau spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ten Madam Hortens vaidmenį šoko Jūratė Sodytė, Živilė Baikštytė, Rūta Kudžmaitė... Prisimenu, kad Madam Hortens mano vaikiškam protui atrodė tarsi mistinė būtybė: įdomi, keista, dramatiška. O dabar manau, kad pati senatvėje būsiu išprotėjusi kaip Madam Hortens. Nes ir pagyvenusios moterys trokšta būti mylimos, tik dauguma tai slepia.

Kiekvieną kartą, kai Madam Hortens scenoje miršta, aš verkiu. Kai per premjerą šokau su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto solistu Mantu Daraškevičiumi, užkulisiuose jis nusistebėjo: „Tu verkei scenoje? Nesu to matęs“. Graikas Zorba vienoje spektaklio scenoje neva valo man ašaras, bet jis negalėjo patikėti, kad tos ašaros buvo tikros...

Ko tuo momentu būna gaila?

– Čia labiausiai tinka posakis: „Pasibaigus žaidimui ir pėstininkai, ir karalienės keliauja į tą pačią dėžę“. Gali būti apsikarstęs dešimčia auksinių kryžių, vis tiek keliausi į nebūties „dėžę“ kartu su visais.

Kartą iš vienos psichologės išgirdau apie „teatrališką charakterį“. Supratau, jog tai apie mane. Teatrališko charakterio tipo žmogus nevaidina. Jis tiesiog toks yra: emocingas, viską susemiantis į save ir transliuojantis tai aplinkiniams. Tarsi vaikščiojantis „teatras“.

Ką darytumėte, jei praneštų, kad jūsų laikas baigiasi?

– Paprašyčiau man duoti daug pinigų. Ir likusį laiką praleisčiau kelionėse: gal net keliaučiau pėsčia. Eičiau ten, kur dar nebuvau, aplankyčiau vietas, kuriose noriu pabuvoti. Nešokčiau. Bet norėčiau būti dar spontaniškesnė.

Mąstydama apie laikinumą, prisimenu savo mamą. Tėvo netekau visai maža, o mamos – būdama keturiolikos. Išgirstą diagnozę nuo jos išėjimo skyrė tik pusantrų metų. Mamos požiūris į gyvenimą tada kardinaliai pasikeitė. Turėdama tokį artimą pavyzdį galiu patikinti, kad gyventi reikia čia ir dabar. Ir leisti sau viską.

Ar norisi dėmesio ne tik scenoje?

– Viskas priklauso nuo mane supančių žmonių. Jei esu atsipalaidavusi ir gerai jaučiuosi, išlenda teatrališkumas. Jei jaučiuosi nejaukiai, tai nieko nenoriu. Būna, kad vakarėlių metu kažkas paprašo padaryti špagatą ar atsistoti ant pirštų galiukų. Tenka aiškinti, kad norint stovėti ant pirštų galų, būtini puantai. Manau, visi menininkai su tuo susiduria: dainininkų prašoma dainuoti, muzikantų – groti, šokėjų – šokti...

Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis yra pasakęs, neva aš moteris, aplink kurią būtina vaikščioti su gesintuvais. Aš net susimąsčiau, kodėl jis taip pasakė. Pati sau atrodau kaip visi. Stengiuosi nebūti chamiška, grubi, bet kai suerzina – mano nuomonę išgirs visi dvidešimties metrų spinduliu esantys...

Ar emocijos trykšta ir dirbant choreografe?

– Pasitaiko, bet mes su kolegomis vieni kitus gerai pažįstame ir niekas tų pasisakymų nepriima asmeniškai. Aišku, stengiamės neperžengti ribų: neįskaudinti, neįžeisti.

Iš šokėjų tikiuosi daug ir stengiuosi, kad jie „degtų“ tiek pat, kiek ir aš. Šokio spektaklio kūrimas – gyvas procesas. Ne judesius sunkiausia sukurti, o padaryti taip, kad veiksmas scenoje jaudintų publiką. Būna tobulas šokėjas: tikslūs judesiai, gerai vaidina, bet jis nejaudina žiūrovo. O spektaklio herojų perteikia šokėjo skleidžiama energetika: ji arba yra, arba jos nėra.

Kokia jūsų sukurta Žizel? Gal pernelyg nuolanki jūsų karingai natūrai?

– Kai reikia, šoku ir Snieguolę, nors kai kas sakytų, kad man labiau tiktų raganos vaidmuo. O Žizel, kuri spektaklio pabaigoje pakliūna į psichiatrinę ligoninę, tokia pat išprotėjusi, kaip ir Madam Hortens. Man patinka personažai, balansuojantys ant aštrių išgyvenimų briaunų. Tokia ir mano sukurta Liucė spektaklyje „Altorių šešėly“.  

O mano svajonė – vaidmuo dramos spektaklyje. Tikiuosi sutikti režisierių, kuris priverstų save išvysti tokią, kokios dar nesu mačiusi, atrasti save tokią, kokios nepažįstu. Būtų labai įdomu.

Vaidmenį filme „Pasaka“ jau turėjote...

– Pagrindinis vaidmuo A. Šeiko ir Artūro Šimonio filme „Pasaka“ – unikali patirtis, kurios linkėčiau kiekvienam šokėjui. Agnijai esu dėkinga už įstabias gyvenimo patirtis, apie kurias nebūčiau net pasvajojusi. Tai asmenybė iš manojo lemtingų žmonių „lobyno“.

Ar šiuolaikiniam choreografui būtini vadybinio darbo pradmenys?

– Man sunku šioje srityje, nes nemoku derėtis, prašyti. Labiausiai nemoku savęs įsiūlyti. Mano artimieji irgi akcentuoja, kad turiu mokytis save pateikti. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mus mokė, kad reikia tik gerai šokti, o šokis pats kalbės už tave. Deja, gyvenimas kitoks...

Iš ko semiatės įkvėpimo kūrybai?

– Iš lietuvių choreografų mane žavi A. Šeiko, Anželika Cholina, Martynas Rimeikis, Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Patinka švedų choreografas Matsas Ekas. Dievinu Larso von Triero bei Woody Alleno filmus.

Bet labiausiai kūrybai mane įkvepia gamta, o ypač begalinė jūra. Taip pat įkvepia bendravimas su žmonėmis – geriu į save kitų išgyventus jausmus. Apskritai labiau mėgstu klausytis, nei kalbėti. Jaučiu žmonių emocijas, jų "atsineštą" energetiką. Turiu stiprų „šeštąjį pojūtį“, kuris beveik niekada neapgauna.

Spektaklis „Karmen“ jums atnešė pripažinimą, bet ar laikui bėgant nesinori jame kažko pakeisti?

– Norisi šį pastatymą pritaikyti mažesnėms scenoms, kad galėtume rodyti kuo platesnei Lietuvos publikai ir keliauti į užsienį. Apie tai jau diskutavome su maestro Mindaugu Bačkumi. Manau, kad mums pavyks.

Santykis su maistu: atsitiktinis kąsnis balerinai draugas ar priešas?

– Priešas. Kovoju su juo žiūrėdama, ką dedu į burną. Kartais maistas mane nugali, kartais – aš jį. Būna, kad vienu ypu suvalgau šokolado plytelę ir dar pridedu pakelį traškučių. Ir tuoj pat pradedu gailėtis, kam to reikėjo...

Jei valgyčiau negalvodama, nebūčiau liekna. Ir mokykloje besimokydama tokia nebuvau, todėl mane dažnai bardavo. Ir teatre šokėja gali gauti užuominų, kad jau reiktų susiimti... Balerinos svoris nėra jos asmeninis reikalas.

Ar taip pat kankinasi ir šokantys vyrai?

– Šokančių vyrų trūksta, o moterų – daugiau, tarp jų stipresnė konkurencija. Balete būti vyru – privalumas. Ateisi šokti, ir visi džiaugsis...

Geriausia diena?

– Laisva diena. Dažniausiai pirmadienis.

Kalbino Žaneta Skersytė

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.