„Tartiufas“ – teatro kirtis per paskutines dešimt minučių
2018-09-10

Neseniai Lietuvos nacionalinį dramos teatrą pasiekė naujos publikacijos, pasirodžiusios Prancūzijos leidiniuose, apie Avinjono teatro festivalyje rodytą LNDT spektaklį „Tartiufas“. Teatras dalijasi į lietuvių kalbą išverstomis recenzijomis ir kviečia pamatyti prancūzus sužavėjusį „Tartiufą“ Lietuvos rusų dramos teatre rugsėjo 18 ir 19 dienomis, kur jis persikelia dėl LNDT rekonstrukcijos darbų.

***

Koršunovas, „Tartiufas“: XX-Heil

Yannick Butel, l'insensé, 2018 m. liepa

„Dešiniojo populizmo hidra iškėlė savo galvą virš visos Europos. Ši hidra neturi nieko bendro su tikėjimu ar žmogiškosiomis vertybėmis, tačiau ji yra puikiai įvaldžiusi propagandinę retoriką, pagrįstą pamatinėmis vertybėmis: Dievu, šeima, namais, tauta. Tai kažkuo primena Tartiufą“, – Oskaras Koršunovas sako tiems, kurie nori jį išgirsti. Prieš 20 metų, O. Koršunovas (lietuvių režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs teatro režisieriaus magistro laipsnį) pirmą kartą pristatė savo kūrybą Prancūzijoje. Jo credo buvo „klasikines pjeses pristatyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, akcentuojant tai, kas yra aktualu mūsų laikmečiui, nes teatras turi atspindėti dabartį bei kartais atsiriboti nuo laiko tėkmės, jis turi nuspėti ateitį bei veikti kaip pavojaus signalas“, - tokiomis mintimis viename pokalbyje jis pasidalino su Aurélia Salinas. Kitur režisierius pareiškė: „Kalbant rimtai, man menas nėra niekaip susijęs su konvencijomis. Kovencijų ar estetikos dogmų nesilaikau... nemanau, kad mano teatras priskirtinas kažkokiai kategorijai...“. Pradedant režisieriaus pastatytu Hamletu, kuriame šio kartojama frazė „Kažkas papuvę Danijos karalystėje“, pritaikant ją Europai, yra kaip niekad aktuali“, baigiant Tartiufu, kurio keturis veiksmus jis paverčia apkarpyta versija, kurioje žiūrovas nesuras happy endo, kuris leistų jam susitapatinti su Istorija.

 

Ką vadiname Tartiufu?

Tartiufas arba veidmainis (Molière’as. Stop. 1664 m. Stop. Trys veiksmai. Stop. Komedija. Stop) arba, taip pat, pono Péréfixe’o pasiūlyta Veidmainio penkių veiksmų versija (1667 m.). Išsyk uždrausta. Galiausiai tai bus Tartiufas arba veidmainis (Molière’as. Stop. 1669 m. Stop. Penki veiksmai. Stop. Tragedija. Stop. Įvardyta kaip komedija pirmojo leidimo viršelyje). Pjesės, kurios trikdo, pjesės, kurios sukelia nemalonumų Katalikų bažnyčiai (vis dar, nuolat, for ever), ką tik pasirašiusiai Klementinų taikos sutartį (kalba eina ne apie vaisius, kuriais Grito Pelao [R. Molina’os spektaklis, vert. past.] žymimi nėštumo mėnesiai, bet apie taikos susitarimus tarp Šventojo Sosto ir jansenistų, nedidelės griežtuolių, fanatiškai diskutuojančių apie dogmas, kompanijos). Molière’as arba menas šliūkštelėti aliejaus į ugnį su dar vienu poleminiu (tai truks penkerius metus), ir politiniu šedevru (jis palies Liudviką XIV-ąjį, bei nevykusią jo sosto aplinką, jo, kuris mėgsta juoktis bei kutenti Šventojo Sosto pamaldžiuosius, davatkas bei kitus šventeivas.

Taigi, skaityti Tartiufą bei jo versijas, pasirodžiusias viena po kitos, kuriose pasakojama šaltakraujo gyvulio, reptilijos, šventeivos apsimetėlio, veidmainio, apgaviko (kuris gailestingai leidosi būti gaudomas pirminėje versijoje), blogiečio, kuris galutinėje versijoje pasirodo kaip piktadarys, tapęs Orgono namo šeimininku, prieš tai „aplink pirštą apvyniojęs“ visą šeimyną. Tam tikra prasme, Tartiufas Molière’ui reiškia tą patį, ką Pasoliniui Teorema. Tartiufas yra meilės nuotykių megėjas, kitaip tariant, jis pelnosi iš šiknių (visomis šio žodžio prasmėmis), kurių buržuaziniuose namuose yra begalė ir kurie augina asilus (Elmira, Damisas, Valeras, Mariana, Orgonas). Personažas, pasislėpęs už kaukės, žmogus be skrupulų, klastingas (tam tikra prasme), gudruolis Tartiufas primena tipą, kuris žaidžia dvigubą žaidimą su žaisti nemokančia bei taisykles ir įstatymą gerbiančia aplinka. Dar šiek tiek, ir, skaitydami Molière’ą, galėtume įtikėti tuo, kad Lyotard’as buvo jo amžininkas, įtikinęs jį, kad žaidime erotiškais ir maloniais tampa sukčiavimas, nusikalstami veiksmai, taisyklių nepaisymas... Žinoma, egzistuoja begalė Tartiufo interpretacijų. Pasikartojanti aporija. Bet, galėdami rinktis iš siūlomų interpretacijos būdų, pastebėsime, kad apakinimo bei manipuliacijos temų vargu ar galima išvengti. Nebent jeigu, išgryninant šias įvadines mintis, Tartiufas mums suteiktų progą suvokti tai, kad šis pasaulis niekad nesiliovė šėręs bjauraus padaro, kuris karts nuo karto pasirodo komedijos pavidalu. O ši, pasak Müller’io,  visad tėra tragedija, matoma iš nugaros.

 

Kitų Tartiufas...

Pradedant Braunschweig’o Tartiufu, kuris minėtąjį personažą įkurdino juodoje kaip Soulages’o drobės tragedijoje, baigiant tuo, kurį sukūrė Lacascade’as, naudojęs jį grynai aktorinėje perspektyvoje, tarp šuns ir vilko... Žiūrėdamas Koršunovo Tartiufą pirmiausia patiri spalvinį šoką. Šviesiai žalia, ryškiai žalia, tamsiai žalia, raudona, juoda, mėlyna, violetinė... Nelyg A. Rimbaud’o paletė, kur, kaip ir šio autoriaus poemoje „Sezonas pragare“, pasaulis buvo per gerai išragautas, tad tapo aišku, kad jo reikia saugotis, nuo jo atsitraukti, jo vengti.

Žiūrėti šį Tartiufą – tai patirti nuolatinių trikdžių, kuriuos sukelia stroboskopo blyksniai, suskaldantys judesį ir pabrėžiantys paskirus aktorių ar išnarintų marionečių gestus. Marionetė atskleidžia kažką žmogiško, vis dar gyvo, bet jau nebejudančio.

Žiūrėti ir klausytis šio Tartiufo, įkurdinto prancūziško stiliaus parke, kuris užima visą sceną, bei apšviečiamo milžiniško ekrano, kurį įrėmina prancūziška teatro uždanga. Stebėti nuožulnų sodą, kurio aukščių skirtumas suteikia galimybę ten įkurdinti skirtingas buksmedžiuose paskendusio buto erdves (tualeto kampelis, šaldytuvo kampas, darbo/kompiuterinių žaidimų erdvė, svetainės kampas... viskas apstatyta permatomais stalais, suolais ir kėdėmis, nes tai, kas viduje, yra išorėje). Regėti tvarkingą sodą, suformuojantį labirintą, kuriame, kaip įprasta, pasiklystame, suakmenėjame, sunerimstame. Žiūrėti į video ekraną, kuris jus nukelia už „Opera Confluence“ salės ribų, nes teatras yra pasauliui, pasaulyje, jis nevaržomai interpretuoja pasaulį. Stebėti video ekraną, kuriame aktoriai būna tol, kol neišeina į vegetacijos apsuptį vegetuoti savo personažų. Skirti laiko Avinjono vaizdams, užfiksuotiems in situ, in tempo:  „Avinjono OFF“ programos afišos, kuriose matomi veidai, kviečiantys į spektaklį, galiausiai ima priminti rinkimų lentas su kandidatų į valdžią portretais (vaizdo galia/galios vaizdas); tos nuo grandinės nutrūkusios minios, švenčiančios Prancūzijos futbolo pergalę... ir t.t. Stebėti, kaip filmuojamas aktorius įsilieja į minią, kaip jis tampa VIENU iš minios, kaip masina galimus populistus, kuriuos traukte traukia mažas ekranas, kaip kad mašalus traukia naktiniai žibintai. Regėti aktorių sugrįžtant į salę tikint, kad tai, kas suveikė lauke, suveiks ir viduje: salė, kaip ir buvo galima nuspėti, jį pasitinka ovacijomis ir plojimais, juk tai juokinga...

Taip, 1 val. 40 min. bus juokinga. Girdėjau jūsų juoką. 1 val. 40 min. iš 1 val. 50 min. Ir jei pirmąją 1 val. 40 min. trukmės dalį galime vadinti farsu, komedija su sutirštintais vodevilio elementais, su jam būdingais netikėtumais, grimasomis, gestų kalba, kuri sukelia groteskiškas situacijas ir salės juoką... Taip, 1 val. 40 min visi galėjo vulgariai linksmintis, juk tiek juokelių apie aną galą, geidulingų intarpų, nepamirštant nuogumo, akivaizdaus ar kiek paslėpto, dainelių iš top sąrašų, bendravimo su publika ir t.t… (visa tai, kas verčia mane jaustis svetimu šioje salėje. Molière’as bus mane pasičiupęs ir privertęs vaidinti niurzglį iš Žmonų mokyklos kritikos. Bet man nė motais Molière’as, tas „monarcho“ liokajus. Man artimesnis Alcestas ir jo vienatvė, apsauganti nuo bet kokių konsensusų). Šis karikatūrinis darbas buvo juokingas. Jame rasi ir kraštutinumų, ir deformacijos (virsmo vaizdiniai, lydintys ir praturtinantys dialogus vizualiu turiniu, kai vien retorikos nepakanka), tačiau aš buvau pradėjęs nuobodžiauti. BET man reikėjo paskutinių dešimties minučių. Vien tik jų, kad staiga suklusčiau, išties suklusčiau ir praregėčiau…

 

Paskutinės dešimt minučių... teatro kirtis

Jos sujaukia viską. Čia kalbu apie suaktualintos komedijos mechanizmą: Orgonas naršo socialiniuose tinkluose bei internete, Valeras, tas idiotas Valeras yra užburtas video žaidimų, suknelę gilia iškirpte dėvinti Elmira pražūtingai bando ištuštinti šaldytuve stovinčius butelius ir t.t.

Paskutinės dešimt minučių, kurias galima buvo nuspėti video ekrane stebint aktorius, besikalbančius tarpusavyje ir komentuojančius spektaklio visuomenę (in the text, nes Koršunovas neatsisako Molière’o teksto), tai kiek primena Castorf’o Pono de Moljero gyvenimą...

Taigi staiga, tą akimirką, kai Tartiufas atsipeikėja ir suvokia, kad happy endo nebus, ir kad šeima, kurią jis susargdino, ruošiasi žengt pro duris, tuo metu įvyksta kažkas... akimirkai išvystame besibučiuojančius Putiną iš raudonosios aikštės ir kitą pamišėlį Trumpą, pirmojo brolį dvynį iš baltųjų rūmų. Tą akimirką nutinka kažkas, kas veiksmą paverčia juodosiomis mišiomis. Ciao, lėlių teatre. 

Tartiufas virsta Mefistofeliu. Tai teatro kirtis, akimirka, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai suvokiame, kad šioms dešimčiai minučių reikėjo groteskiškos komedijos, besitęsusios ligi šiol, idant ši pabrėžtų, jog linksmybių ir tuštybės pasaulis, pasaulis, kuriame mūsų tikrovė tapo virtuali, laisva valia pagrįsta dirbtinumu, veda mus link paskutiniųjų dešimties pasaulio minučių. Tartiufas – tai koridorius mirties link.  Ir gali aiškiai girdėti jį klausiant: „Ar nebijote karo?“

Ir regi Mefistofelį vadovaujant marionečių baletui, sudarytam iš visų šios planetos Orgonų. Stebėti, kaip jis organizuoja balsavimą savo paties išrinkimui, kurio metu paramos blankai virsta balsavimo biuleteniais, įterpiamais tarp buksmedžių ir permatomo suolo, virtusio bereikalinga urna. Matai, kaip visi Orgonai renkasi, buriasi prie labirinto gyvatvorės. Marionetės, virtusios bedvasiais robotais Mefistofelio-politiko akivaizdoje.

Taigi, scenoje, kurioje dominuoja Mefistofelis, skambant pragaro ritmams, kuriuose girdėti klavesino skambesys ir pasikartojantys techno muzikos intarpai, pradingsta visos spalvos. Tamsoje paskendęs sodas, supantis Tartiufą/Mefistofelį, apšviestą raudona sietyno šviesa, tėra pelenais virtusio pasaulio atspindys.

Šiame pasaulyje, kuris atsiskleidžia ir transformuojasi, nes buvo suteikęs prieglobstį paskutiniajam vaizdiniui, Tartiufas/Mefistofelis, ištiesta dešine ranka sveikindamas salę, brutaliai primena mums apie tai, kas mums gresia... Tamsus vaiduoklis persekioja Europą, ir Koršunovas jį parodo įkaitusių žarijų fone. Primename jums – Martinas Wuttke savo spektaklyje Arturo ui (statytame pagal Heinerio Müllerio pjesę) jau buvo pranešęs šią žinią... tai įvyko prieš mažiau nei dvidešimt metų... Mirtis artinasi, nes tartiufai iki šiol ieško anglies, kuri galėtų pelenais paversti ugniai itin neatsparią medžiagą – mūsų pasaulį. Taip, regis, esame pakeliui, jau užuodžiu tą kvapą, mes vis arčiau... Taip, ji jau netoliese; juodoji mirtis jau žygiuoja.

Iš prancūzų kalbos išvertė Veronika Vasiljeva-Niparavičienė

 

Tartiufas : Techno-kičinis Molière’as

Rana Moussaoui, Agence France-Presse (AFP), 2018 m. liepa

Ilgai, pernelyg ilgai Oskaras Koršunovas nebuvo atvykęs susprogdinti vienos iš Avinjono teatro festivalio scenų. Nuo paskutinio savo pasirodymo 2003 m. su Romeo ir Džiuljeta, lietuviškojo teatro enfant terrible neprarado savo aistros ir iki šiol drebina pasirinktus kūrinius. Tartiufasne išimtis: Molière’o Tartiufas panardinamas į techno-kičinės rūgšties vonią, iš kurios „išlipa“ meistriškai transformuotas.

Nepaaukodamas nė žodžio iš prancūzų dramaturgo teksto, režisierius pasirenka labiausiai politišką žymiosios (vos vos sutrumpintos) pjesės interpretavimo būdą. Milžiniškame žaliuojančiame labirinte su LCD ekranu ir video žaidimų konsole įsikūrusius Orgoną ir Tartiufą sieja slapta kova dėl valdžios. Paeiliui manipuliuodami patys ir tampdami kito manipuliacijos aukomis, jiedu naudojasi kitais šios nedarnios šeimos nariais nelyg įrankiais, idant patenkintų savo ambicijas. Nepaisant kelių pasitaikiusių oro blaškos zonų, aktoriai su neįtikimu lengvumu įsilieja į šį trash stiliaus marionečių baletą. Žaižaruojančią Elmirą įkūnijanti Toma Vaškevičiūtė temperamentingai vadovauja šio blogais ketinimais grįsto juodojo farso šokiui.

 

Iš prancūzų kalbos išvertė Veronika Vasiljeva-Niparavičienė

 

 

Avinjonas. Oskaras Koršunovas iš arti šauna į visus tartiufus

Marie-José Sirach. L'Humanité, 2018-07-19

Lietuvių režisierius su įkarščiu ir pasimėgavimu senoje galynėjasi su sprogstančia Molière‘o pjese.

Atrodytų, kad Molière‘o pjesė pasmerkta būti amžina. Gerai apsižvalgykite: kiek savanaudžių tartiufų šlaistosi aplink? Kiek? Kai tik kalbama apie valdžios – patriarchalinės, religinės, politinės – perėmimą, tartiufų daugybė. Metafora akivaizdi – ir Molière‘o tekste, ir Koršunovo spektaklyje.

Jo Tartiufas kilęs iš kruopščiai Molière‘o sukurto personažo, kurį šis bus perėmęs iš Shakespeare‘o. Iki begalybės suvešėjęs cinizmas, akiplėšiškiausias melas, nuolatinės išdavystės. Koršunovas galvoja apie buvusio Rytų bloko valstybių vadovus (jis žino, apie ką kalba, jis su tuo užaugo), apie jų atsivertimus ir apie jų įpėdinius. O mes galvojame apie mūsiškius, apie paskutinįjį, tą, kuris dedasi Jupiteriu ir vyriškai apsikabina futbolininkus, juos bučiuodamas į kaktą. Jis ne vienintelis. Jupiterių, kaip ir tartiufų, pilna visur, visose šeimos, įmonės, valstybės, Kultūros ministerijose ir net Avinjojo gatvėse.

 

Žmona – kaip iš filmo „Kerėtoja“

Apsimestinai dievobaimingas Tartiufas, tikras manipuliatorius, vedžioja Orgoną, šeimos galvą, gerą pilietį, už nosies. Orgoną, sensacingai įėjusį į salę pro atsarginį išėjimą, jo žmona, kaip iš TV serialo „Kerėtoja“ (254 epizodų JAV televizijos serialas, rodytas 1964–1972 – D. Š.), pasitinka kaip pavyzdingą šeimos tėvą; jis tiki viskuo ir neaišku kuo, apakintas Tartiufo, ir šis susižavėjimas primena hipnozę ar meilės kerus. Koršunovas labai greitai parodo šią meilę Tartiufo ir Orgono prancūzišku bučiniu. Lietuvių režisierius kala geležį kol karšta ir iškart žeria klausimus apie galią, valdžios užgrobimą ir melą.

Labirintiškuose labai versališkuose soduose, kurie vyrauja scenoje (nuostabi ir išradinga Vytauto Narbuto scenografija) visas šis mažas pasaulis pajudės iš savo vietų, pasimes, slėpsis, atsiskleis. Tačiau vaidinama ne tik čia – taip pat ir užkulisiuose, kur kamera seka paskui aktorius ir kur matome juos atgaunančius kvapą, valgančius, geriančius, rūkančius, vaidinančius, kritikuojančius režisieriaus sprendimus... Kiekvieną kartą sugrįžimas į sceną – lyg tūžmingas įžengimas. Yra dėl ko būti įtūžusiems. Scenos, nors ir ne visos tokio paties lygmens, vienodai intensyvios. Koršunovo pasirinktas kelias remiasi vodeviliu su jam būdingais personažų įėjimais ir išėjimas, farsu: Dorina skaito žurnalą tualete „ant sosto“, ponia Pernel, kaip britų karalienė, šauna į viršų iš pistoleto, kad nutildytų tuos, kurie blogai atsiliepia apie „jos“ Tartiufą; iš commedia dell‘arte ateina virtualios kaukės – įterpus video vaizą, kuris deformuoja, ištęsia aktorių (visi be išimties nuostabūs) veidus, rodomus stambiu planu. Viskam akomponuoja Joris Sodeika, kuris pianinu distiliuoja klavesino – kaip Karaliaus Saulės dvare – ir elektroninius garsus.

 

Karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija

Niekas neprasprūsta pro Koršunovo akis, jis labai greitai kuria Tartiufą, linksminasi siųsdamas replikas žiūrovams, labai profesionaliai jungdamas visus mūsų šiuolaikinėms visuomenėms būdingus bruožus, palikdamas nuošalyje religinį klausimą tam, kad daugiausia dėmesio skirtų politinei kritikai. Tartiufas yra strategas, pasirengęs viskam, kad užkariautų Elmirą, Orgono žmoną; jis pasirengęs vesti dukrą Marianą ir pasiryžęs užkariauti visus namus, tapdamas vieninteliu teisėtu Orgono turtų paveldėtoju, kuriuo jį padaro pats Orgonas, palikdamas savo paties vaikus be nieko. Prireiks viso Elmiros apsukrumo (nuostabi Toma Vaškevičiūtė), kad įtikintų savo vyrą, jog visa tai apgavystė. Elmira kūniška, užkelta ant smailių aukštakulnių, aprengta raudona suknele su giliais praskiepais – kaip Betty Boop (XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV prodiuserio ir režisieriaus Maxo Fleischerio sukurtas animacinis personažas, iki šiol pasirodantis komiksuose ir reklamose – D. Š.), kuri kvailai šypsosi, bet reikiamu momentu parodo nagus. Jokios laimingos pabaigos, jokios netikėtos atomazgos, grąžinančios Orgonui jo turtus. Žiauri konstanta, karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija: Orgono šeima liks gatvėje. Tai kelia žiaurų ir gąsdinantį juoką. Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį, ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami. Cenzūra klastinga – ji virsta autocenzūra. Ir tai atskleidžia visą mūsų bejėgiškumą...

 

Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro komedija „Tartiufas“, rež. O. Koršunovas, dėl LNDT rekonstrukcijos darbų rugsėjo 18 ir 19 dienomis bus rodomas Lietuvos rusų dramos teatre, gruodžio 11, 12 d. – Kaune, „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, gruodžio 20 d. – Alytaus kultūros ir komunikacijos centre, 2019 m. sausio 4, 5 d. – Panevėžio bendruomenių rūmuose, o sausio 10, 11 d. – Klaipėdos Žvejų rūmuose.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.