Asmik Grigorian „Salomėjos“ triumfas: tiesiai į A lygio solistų žvaigždyną
2018-07-31

Pastaruoju metu nemažai kalbėjusi apie darbą vardan kokybės ir garso, atmintyje įstrigusio dar nuo vaikystės kelionių su tėvais po garsiausius operos teatrus, prieš kelias dienas Asmik Grigorian atvertė savo pasakojime nepaprastai svarbų puslapį. Po „Salomėjos“ premjeros prestižiniame Zalcburgo operos festivalyje, jau kitą rytą buvo paskelbta: dabar ji yra pasaulinė žvaigždė. Stebėję generalinę repeticiją pasakoja, jog nuo aplodismentų Asmik buvo galima apkursti, o po pirmosios premjeros, atėjęs nusilenkti žymusis italų režisierius Romeo Castellucci, puolė ant kelių prieš lietuvių sopraną.

 

Ilgą laiką keliavusi link šio taško, A. Grigorian buvo pasirodžiusi ir praėjusių metų Zalcburgo festivalyje, „Voiceke“, atlikdama Marijos partiją, tačiau operos kritikai akivaizdžiai nesitikėjo tokio jos Salomėjos išpildymo, vienbalsiai tvirtindami, jog ši „pilno metro“ rolė sopraną tvirtai įrašė į vokalistų pasaulio A lygą: „Salomėjos pastatymas tampa dviguba sėkme. Viena vertus dėl įkvepiančios ir drąsios interpretacijos, kita vertus – jis katapultuoja pagrindinę heroję Asmik Grigorian į naują sopranų žvaigždę“.[1] Nuo dabar visame pasaulyje bus sunku rasti operos lauko atstovą, negirdėjusį apie Gehamo Grigoriano ir Irenos Milkevičiūtės dukrą.

Žodžių kišenėje nerinko „Financial Times“ kritika, recenziją apie operą pavadinusi „Salomėja, užbaigianti visas kitas“: „Jei ši „Salomėja“ pavyksta – o taip ir atsitinka – tai tik dėl Grigorian. Jos Salomėja užbaigia visas kitas. Tuščioje, didžiulėje scenoje stovi ji - gležna figūra balta suknele – ir visa publika kvėpuoja kartu su ja. Jau nebe išpaikinta vaikiščia, daugiau žalos pasekmė, nei auka, ji įkūnija visą skausmą ir ilgesnį, kylantį iš buvimo paskutine žmogiškumo skiaute šiame bejausmiame pasaulyje.<...> Galų gale niekas nebesvarbu. Grigorian charizmos banga nusineša viską savo kelyje, o Franzas Welseris- Möstas iš Vienos filharmonijos orkestro išgauna tokį skambesį, jog manai girdintis tobuliausią iki šiol šio kūrinio artlikimą.“

Der Standart: „Asmik Grigorian sukūrė kerinčią pagrindinę heroję <...> pusiau neklaužada, pusiau visa naikinantis kerštingas angelas. Ji išsivoliojo purve ir motinos piene, besikaitaliodama tarp švelnių, lyriškų spalvų ir dramatiškų kraštutinumų. Lietuvių dainininkė buvo patausota tik nuo žymiojo vualių šokio, - Castelluccis jo atsisakė, vietoje jo Grigorian gulėjo embriono pozoje. Šios neįtikėtinos interpretacijos pasisekimo dėka, 37-erių metų vokalistė galėjo prasibrauti į aukščiausią lygą.“[2]

Orf: „Šeštadienį, 22 valandą – išsigelbėjimas. Publika, pirma atsidūrusi visiško šoko būsenoje, atsipeikėjo įsitraukusi į aplodismentus ir šventė naujos žvaigždės užgimimą operos danguje. Ir jie buvo teisūs. Grigorian, padedama Franzo Welserio- Mösto ir Vienos filharmonijos orkestro, atlikusio muziką su didžiuliu pasiutimu, dainavo prieš pirminę režisieriaus darbo dominantę ir tapo už ją stipresnė vokaliai ir labiau įtikinanti dramatiškai.“[3]

BR-Klassik: „Ji tiesiog stulbinančiai puiki: Asmik Grigorian dainuoja, įkūnija, - yra Salomė. Jos liepsnojančiai ryškus sopranas nustelbia visus Štrauso orkestro perviršius. Dainuojant piano jos balsas įgyja viliojančio lengvumo, bet kuomet ji, žemiausiame registre, pareikalauja Johanaano galvos, - pajunti visišką emocinio diskomforto ribą. Vilkėdama balta suknele <...> ji juda po beveik tuščią sceną, auksinėmis grindimis ir dominuoja šį vakarą: gestais, žingsniais, žvilgsniais ir kvapą gniaužiančiomis vokalo galios atsargomis.“[4]

Der Tagesspiegel: „Asmik Grigorian balsas iš prigimties yra gana atšiaurus, tačiau iš jo vidaus gali pasklisti tokia jėga, jog klausytojas bus tiesiog nublokštas.“[5]

Liaupses solistei būtų galima cituoti ir toliau, be to, tikėtina, kad netrukus jų atsiras tik dar daugiau. Kaip dar prieš premjerą sakė pati Asmik, Salomėją ji matė, „kaip nuskriaustą vaiką su visomis po to sekančiomis pasekmėmis. <...> Man labai pasisekė, nes režisierius yra simbolistas, vizualinių menių žinovas, tad mano spektaklio psichoanalizė, nes į Salomėją žiūriu visiškai iš psichologinės pusės, yra užpildoma visais jo kuriamais simboliais ir, man atrodo, kad iš to gausis labai stiprus bendras darbas.“ Panašu, jog nuojautos ir didžiulis darbas pasiteisino, - naujoji Zalcburgo „Salomėja“ tapo neatsiejama Castellucci režisūros ir Grigorian artistiškumo jungtimi, kuri įrašė lietuvių sopraną į operos geriausius. Dabar belieka laukti naujų žinių, iš jau suplanuotų debiutų Metropoliteno ir La Scalos scenose ir pasidžiaugti, jog ateinantį vasarį Asmik spės užsukti ir į gimtąją Kongresų rūmų sceną, nudžiuginti Vilnius City Operos publiką „Pikų damos“ premjeroje.

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.