Spektaklis „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ klausimus apie būtį kelia be teksto
2018-02-22

Į Menų spaustuvės sceną po ilgos pertraukos sugrįžta vienas unikaliausių teatro laboratorijos „Atviras ratas“ darbų – rež. Aido Giniočio spektaklis „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Patys spektaklio kūrėjai šį reiškinį vadina teatriniu tyrimu/veiksmu/aktu, - iš tiesų, tarp nebylaus sceninio judesio ir šokio laviruojantis spektaklis savo išskirtiniu pavidalu nusikrato bet kokių aiškesnių rėmų. Būtent apie pastaruosius, kaip ir apie daugelį žmogaus priklausomybės nuo aplinkos bei visuomenės aspektų, spektaklyje vaidinantys aktoriai byloja be jokio teksto – vienintele žodine išraiška scenoje telieka titrų pavidalu pasirodančios frazės, pasiskolintos iš tikrų žiniasklaidos antraščių bei komentarų.

            Pasak režisieriaus bei kūrybinės komandos, prieš ketverius metus sukurto teatrinio vyksmo pirmuoju impulsu tapo žinutė sename laikraštyje. „Spalio 2 d., sekmadienį, apie 17 val. Kauno zoologijos sode buvęs plėšriųjų žvėrių šėrikas R. K. nužudė gulbę giesmininkę (lot. cygnus cygnus). Pasak R. K., jis labai norėjęs valgyti. Nusikaltėlis vedęs, tačiau faktiškai išsiskyręs. Pastaruoju metu niekur nedirba, gauna 90 Lt invalidumo pensiją, gyvena bendrabutyje. Jam 42 metai“ – jei ne 1994 metų dienraščio „Respublika“ numeryje pasirodęs šių dienų žmogui kiek absurdiškai skambantis pranešimas, spektaklis, ko gero, nebūtų išvydęs dienos šviesos. Kas turi atsitikti žmogui, kad alkiui numalšinti jis pasirinktų pagal įprastus moralės dėsnius neliečiamą paukštį? „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ leidžiasi į menamų prielaidų bei motyvų analizę; per kiek daugiau nei pusantros valandos žiūrovai stebi vieno žmogaus kelią nuo pirmojo oro gurkšnio iki sunkiai paaiškinamo groteskiško nusikaltimo. Ši nebyli kelionė, lydima Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų, palieka visiškai atvirą erdvę interpretacijoms ir išvengia moralizuojančios socialinės kritikos bei įkyraus baksnojimo pirštu į visuomenės ydas, nesvetimo panašias temas liečiančiam teatrui.

            „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“ žiaurumas – subtilus ir nesistengiantis šokiruoti, vietomis praskaidrintas giedro naivumo ir lengvai komiškų intarpų, tačiau tuo pat metu nuolat besikėsinantis į švelnumo ir vilties iliuziją. Smurtaujantis tėvas, nuožmi ir standartizuota mokyklos sistema, darbo monotonija, pilnatvės nesuteikianti santuoka – tarsi keturios nedidelės dėžutės, tvirtai įrėminančios žmogų, sienos; palengva aktorių Dano Kamarausko ir Giedriaus Kielos įkūnijamo zoologijos sodo prižiūrėtojo bandymai atrasti švelnumą negailestingai užgesinami trauminių patirčių. Stebint vien aktorių kūno kalbos dėka progresuojančią istoriją, lydimą klasikinio kūrinio ištraukų, nevalingai kylantys klausimai apie būtį persipina su, ko gero, kiekvienam žiūrovui kylančiu troškimu išlikti įsikibus svajonės – vienintelio išsigelbėjimo iš nykios, į beprasmybę riedančios kasdienybės. Ir vis dėlto, nepaisant metaforiškos svajonės mirties scenoje, šis troškimas kiekvieną išlydi ir paliekant salę.             Sąmonę budinanti akistata su vienatvės ir konformizmo pasekmėmis – vasario 28 dieną 19 valandą Menų spaustuvėje.

 

Parengė Agnė Vidugirytė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.