„Sirenos“ kviečia kalbėti(s) ne komentaruose
2017-09-22

Šiemet Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“, deja, ir vėl tenka susidurti su menininko ir valdžios nesutarimais – spalio 6 d. Vilniuje organizatoriai tikėjosi išvysti latvių spektaklio „Artimas miestas“, sukurto pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, režisierių Kirilą Serebrenikovą, tačiau jis, kaip jau žinoma, šiuo metu negali išvykti iš Rusijos dėl jam pareikštų absurdiškų kaltinimų. Kiek dar laisvų menininkų gali netrukus atsidurti vienos ar kitos valstybės juodajame sąraše? Ar tikrai esame nuo to apsaugoti? Ar galime tylėti?

 

Šiuo metu Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje repetuojantis režisierius Oskaras Koršunovas, kurio spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks visai netrukus ir bus parodyta „Sirenų“ lietuviškoje programoje, sako, kad istorijos akibrokštai kartojasi, o drąsaus menininko likimas visais laikais buvo pavojuje: „Kirilo Serebrenikovo atvejis – tai amžinai besisukanti dramatiška menininko ir valdžios santykių matrica. Michailas Bulgakovas apie tai rašė pjesėje „Moljeras“. Beje, pats Bulgakovas rašė laiškus Stalinui, naiviai tikėdamasis susitarimo, kai tuo metu čia pat buvo žiauriai nukankintas Vsevolodas Mejerholdas. Vasarą Avinjone mačiau Franko Castorfo pastatymą, kuriame jis apmąsto Moljero, Bulgakovo, Mejerholdo ir savo paties likimus. Mat pats Castorfas ir jo trupė yra atleidžiami iš garsiojo „Volksbühne“ teatro. Ar tai tik putiniškos Rusijos krumpliaračiai? Ar tai tikrai neįmanoma (gal tik ne tokiomis drastiškomis formomis) Lietuvoje? Nemanau. Todėl labai svarbu, jog apie tai gaudžia „Sirenos“.

Taigi šiemet „Sirenos“ kviečia ne klausyti, o kalbėti(s). „Labas, Lietuva, čia Stefanas Kaegi,“ – iš ekrano į žurnalistus šįryt prabilo vokiečių teatro kūrėjų „Rimini Protokoll“ atstovas. Jų spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“, sukurtas Šveicarijos „Vidy“ teatre, spalio 1-8 dienomis bus pristatytas „Sirenų“ programoje. „Šiuo metu esu Romoje. Apsižvalgykite: man už nugaros – pilis, sodas, gražus fontanas... Tai – Šveicarų institutas Romoje, prestižinė vieta. Šveicarų menininkai čia gali praleisti metus reziduodami, kurti tai, kas juos įkvepia. Kodėl jums tai rodau? Kad pamatytumėte, kaip kai kurios šalys vertina savo menininkus, kaip siekia juos įkvėpti ir suteikti galimybę kurti tai, kas jiems svarbu, o taip pat, kad parodyčiau kontrastą su tuo, ką Rusija daro su Kirilu Serebrenikovu. Manau, jis yra labai svarbus menininkas, ir Rusija, užuot jį sulaikiusi, turėtų būti įkvėpta jo darbų“.

„Visa ši istorija – tai itin brutalus kėsinimasis į žmogaus orumą ir kūrėjo laisvę, – teigė festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko ir kad mūsų tai neliečia. Tikėjomės tarp festivalio svečių išvysti ir Kirilą [Serebrenikovą], kartu su juo ir žiūrovais padiskutuoti apie spektaklį, padėtį, kurioje jis dabar atsidūrė, be to, žinome, kad jis norėjo ir ruošėsi atvykti į Vilnių... Dabar galime kalbėti ne su Kirilu, o tik apie Kirilą. „Sirenose“ yra buvę drastiškų įvykių, tačiau matyti, kaip vienas iš festivalyje pristatomų menininkų kone tuo pat metu yra narve – tai absoliutus košmaras“.

Į rugsėjo 20-ąją surengtą spaudos konferenciją festivalio organizatoriai pakvietė lietuviškų spektaklių vitrinoje savo kūrinius pristatysiančius režisierius pasikalbėti apie menininko ir valdžios santykį, apie K. Serebrenikovą, apie kūrybą Lietuvoje ir užsienyje. „Kodėl šiemet kalbame ne apie „Sirenų“ spektaklius, o apie K. Serebrenikovą ir ką reiškia jo dabartinė padėtis? – retoriškai klausė lietuviškų spektaklių panoramą koordinuojanti Viktorija Ivanova. – Manome, kad taip susiklosčius įvykiams, svarbu, jog mes – menininkai, teatro kūrėjai, kultūros bendruomenė, žurnalistai, festivalio organizatoriai, visi, kurie nėra abejingi – pasidalintume mintimis apie valdžios ir menininko, valstybės ir kūrėjo santykį, baimes ir teises, vertybes ir įvairias, ne visada „švarias“, strategijas. Nenorime iš K. Serebrenikovo situacijos daryti reklamos festivaliui, tačiau negalime apsimesti, kad nieko nenutiko, lyg niekur nieko kalbėti apie programoje pristatomus spektaklius žinodami, kad vienas iš kūrėjų šiuo metu neturi jokio balso, jį tegali atstovauti jo sukurtas kūrinys. Dėl to nusprendėme, kad apie kitus šiųmetinės programos spektaklius tegul taip pat kalba patys spektakliai. Kaip ir šiandien, šioje kiek neįprastoje konferencijoje, mes tiesiog kviečiame ateiti į festivalio spektaklius išjungus išankstines nuostatas ir apie juos kalbėti tik juos pamačius, o ne prieš tai. Kviečiame žiūrovus nespręsti apie spektaklį iš plakato ar nugirsto gando, ir su kūrėjais kalbėtis ne anoniminiuose komentaruose, o gyvai“.

 

Apie tai, koks (ne)turi būti menas

Šiemet festivalis kviečia pamiršti, koks „turi“ būti teatras ir susipažinti su šiuolaikinių Europos menininkų kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien, apie tai, kas menininkams atrodo aktualiausia. Tebūnie tai depresija, priklausomybė, tebūnie atskirtis, lytiškumas, tapatybė – juk šiandien juokinga kalbėti apie tabu scenoje, kai gyvenime jų beveik nelikę. Festivalis „Sirenos“ siekia padėti žiūrovams užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą, kviečia į spektaklius be aktorių, ne scenoje. Žinoma, pasitaiko nusivylusių „pernelyg“ naujoviškais ir drąsiais režisierių sprendimais ar sumanymais. Pasitaiko, ir, deja, vis dar gana dažnai, komentarų apie tai, jog „teatras PRISIGRYBAVO“, klausimų „negi manote, kad tai normalu?“, kvietimų nuo kažko „atsipeikėti“ ir „kitaip naudoti mokesčių mokėtojų pinigus“. Ar tai nepanašu į bandymą paminti kūrėjo laisvę, net jei tokios priemonės ir neprilygsta politinėm sankcijom? Todėl festivalio organizatoriai kviečia permąstyti, kas yra „normalus“ teatras, kas ir kaip „turi būti“ kuriama ir kam scenoje „ne vieta“, o vietoj to – tiesiog klausytis ir išgirsti, apie ką ir kaip nori kalbėti šiandienos žmogus.

„Pašalinkim šiuolaikinį menininką-beprotį, nes jis kalba, – komentuodamas K. Serebrenikovo situaciją sakė Artūras Areima, kurio spektaklis „Antikristas“ bus parodytas „Sirenų“ lietuviškoje programoje. – Ne pirmą kartą taip bandoma susidoroti su menininku, ir ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, kitose šalyse. Valdžia nori, kad žmogus būtų glušinamas, ant jo barstoma geltonos spaudos pudra. Ši kova vyksta ne tik tarp valdžios ir šių dienų menininko, bet ir tarp jo bei žiūrovo. Liūdna, kai šiandien žiūrovas vis dar nori matyti „Čechovą“ su XIX amžiaus apstatymu, tarsi ten buvo tikrosios vertybės, tikrasis teatras, tikrasis menas. Pamirštama, kad pats Čechovas rašė apie laiką, kuriame gyveno, ir kad jis turėjo tokių pačių susidūrimų, kaip ir šiandieninis kūrėjas. Žiūrovas, kuris nemėgsta šiuolaikinio meno, nepripažįsta šiandienos. Jis atstumia šiuolaikinį kūrėją, ištremdamas jį į gulagą, kitaip tariant, į neegzistuojančias paraštes. O pats toliau kalba mobiliuoju telefonu (dažnai – spektaklio metu), apie tai, koks nuostabus buvo Maironis“.

 

Apie nuolatinę baimę kintančiam pasauliui

Sugyvenimas su „kitu“, prasidedantis pirmiausia nuo pažinimo ir išankstinių nuostatų „išjungimo“, per visą žmonijos istoriją, regis, taip ir liko tik siekiamybė. Štai viename interneto portale, komentuodamas spalio 7-8 dienomis pristatomą italų trupės „MOTUS“ spektaklį „MDLSX“, teigė anonimas „romas“: „vėl ligą bandoma pateikti kaip normą... Pasirodo, buvimas moterimi arba vyru yra „etikečių klijavimas“... Kas toliau? Niekatroji lytis, pedofilija, zoofilija... Dar yra kur pasireikšti demonams, vedantiems žmoniją į pražūtį“.

„Šiandien pakankamai konservatyvi rytų Europa, taip pat ir Lietuva, vis dažniau susiduria su „kitu“, – mintimis dalijosi spektaklio „Europiečiai“ režisierius Paulius Ignatavičius. – Ar tai būtų homoseksualas, ar imigrantas iš Artimųjų rytų, ar tiesiog kitaip mąstantis žmogus, o gal režisierius kaip, pavyzdžiui, Kirilas Serebrenikovas, susidūrę su „kitu“ mes dažniausiai jaučiame baimę ir atmetimo reakciją. Bijome to, ko nesuprantame. O blogiausia tai, kad ir nebandome suprasti, neišeiname iš savo komforto zonos, kad pažintume pasaulį, kitokį žmogų. <...> Manau, kad teatras turi priversti išplėsti savo horizontus ir padėti lengviau priimti „kitą“.

Spektaklį apie „kitokias“ ar „kitokius“ šiemet festivalyje pristatys ir jauna režisierė Kamilė Gudmonaitė. Kartu su aktorėmis kurtos dramaturgijos pagrindu atsiradusiame spektaklyje „Trans Trans Trance“ gvildenama, kiek mus įtakoja ir formuoja lytinė tapatybė. Pasak K. Gudmonaitės: „Pirmoji reakcija, sužinojus apie nepagrįstais kaltinimais paremtus K. Serebrenikovo persekiojimus, areštą bei kitus suvaržymus, buvo baimė, jog istorija kartojasi. Bet tuoj pat supratau: būtent to Rusijos valdžia ir siekia – mus įbauginti. Ne tik sugadinti maištininko, laisvo menininko reputaciją savoje šalyje. Tai yra ženklas visiems pasaulio menininkams – Rusijos valdžia sėja baimę parodydama, kad su kuriančiu nepataikaujantį meną gali būti susidorota. <...> Ką atskleidžia ši situacija? Visų pirma, kad menas ir menininkas vis dar yra tokie galingi, jog gali išjudinti represyvią valdžią, o menas ir politika – visada šalia. Istorija atsikartoja, o laisvė yra laikina.“

 

Apie tai, kaip (ne)reikėtų elgtis

Festivalio „Sirenos“ direktorius Martynas Budraitis svarstė, ar esame toli nuo menininkų suvaržymų: „Kai kurie žymūs Kirilo kolegos režisieriai, menininkai teigia tikintys jo nekaltumu, bet tvirtina, jog dialogas su valdžia būtinas. Koks dar dialogas? Menininkas turi būti laisvas, nevaržomas jokių konvencijų, vidinių ar išorinių cenzūrų. Kiti teigia, jog nesidomi politika, ir tyli matydami susidorojimus su jų kolegomis. Šiais laikais negalima nei viena, nei kita pozicija. Atrodo, kad tai, kas vyksta Rusijoje, yra tolima ir mūsų neliečia. Bet panaši situacija yra Lenkijoje. Tas pats vyksta Vengrijoje. Labai nedaug reikia, kad tai nutiktų ir pas mus. Kaip elgsimės?“ 

Vaiva Grainytė, viena iš operos „Saulė ir jūra“ kūrėjų, taip pat svarstė apie galimus elgesio scenarijus: „K. Serebrenikovo byla, jeigu tai būtų pjesė, savo fabula patrauktų kaip kafkiškai gogoliškas rebusas, išradingai suręstas makabras. Kai tokius naratyvus realybėje kuria kaimyninė valstybė, priverčia krūptelėti patiriant déjà vu: per kelias kartas – genetiškai – persidavusi istorinė atmintis vis dar gyva, tad perskaityti ir suprasti šio įvykio potekstę nėra sudėtinga. Klausimas, ar likti tuo viską suprantančiu skaitytoju-stebėtoju, ar kurti tokiai ir panašioms „pjesėms“ oponuojantį turinį, vieno atsakymo neturi. Kaip ir nėra universalaus recepto, kokia turėtų būti meninės reakcijos raiška. <...> Politinė kūrinio žinutė gali būti aiškiai nematoma ir tarsi negarsi, tačiau prasibraunanti kiaurai – kaip bakterijos“. 

 

Valstybinis finansavimas tolygu pataikavimui valdžiai?

Tuo tarpu režisierė Yana Ross buvo kardinalesnė ir priminė po Rusijos puolimo prieš Ukrainą viešai kalbėjusi, kad užsienio kūrėjų darbas Rusijoje už dabartinės valdžios pinigus jai yra nepriimtinas: „Valdžia į mėsmalę traukia visų sričių žmones, pažeistos žmogaus teisės. Kirilas [Serebrenikovas] areštuotas. Manau, teatro bendruomenė, prašydama Putino „pomilovat’“, vėl maitino caro statusą ir, manau, dabar vienintelis būdas yra boikotas ar streikas, o ne eilinis klupimas ant kelių. Viskas, kas vyksta, yra teatro bendruomenės dvigubų standartų pasekmė: flirtavimas ir apdovanojimų priėmimas iš Kremliaus rankų, o tuo pat metu – valdžios kritika kuluaruose“.

Kaip teigė vienas iš spektaklio „Žalia pievelė“ kūrėjų režisierius Jonas Tertelis, jis šoko dėl K. Serebrenikovo sulaikymo nepatyręs, veikiau – nuliūdęs, kad juo taip nutarta pasinaudoti. „Ar įmanoma kovoti gaunant valstybinį finansavimą? Lietuvoj, manau, kad taip. Ar valstybės finansuojamas teatras gali kritikuoti valdžią ir valstybę? Na, jis turi vykdyti, kas parašyta įstatuose, o turinio prasme, kiek žinau, nieko apie valdžios kritiką užsiminta nėra. O jei valdžia savo politiniais įrankiais pradeda kontroliuoti turinį – tada yra viešuma ir teisė. Ar po kovos nereiks emigruoti – čia kitas klausimas. Bet jei bijai, kad po to teks emigruoti, matyt, tai turėtų tapti dar didesne priežastimi kovoti“.

 

Apie esminius klausimus, slepiamus po manipuliacijomis

Pasak organizatorių, festivaliu siekiama ne „parodyti, kaip turi būti“, o leisti žiūrovams pamatyti, kad būna visaip. „Tik praeitais metais visuomenė buvo išjudinta Molėtų maršo, o iki tol labai gaji buvo nuomone, kad tik „saujelė banditų“ prisidėjo prie holokausto Lietuvoje, o visi kiti ne prie ko, tad, tarkime, „Teatro atminimo akmenys“ – kaip pats tikriausias dokumentas-refleksija liudija, kad buvo laikų, kai neatrodė, jog holokaustas yra nusikaltimas, kas šiandien nekelia abejonių“, – svarstė festivalio meno vadovė A. Žukaitytė“. „Tuo tarpu kadaise ir kilmė turėjo ypatingą įtaką žmogaus gyvenimui, jo santykiui su kitais ir savimi. Šiandien klausimą apie kilmę keičia klausimai apie tapatybę, tačiau kilmės klausimas, kaip matysime vengrų spektaklyje „Gyvenimo imitacija“ – niekur nedingsta. Jis tik pasipildo klausimais iš „MDLSX“, – lakoniškai užsimindamas apie festivalio programos spektaklius intrigą sukėlė festivalio direktorius M. Budraitis.

Festivalio „Sirenos“ spaudos konferenciją reziumavo lenkų menininkas Lukaszas Twarkowskis, tik ką Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatęs premjerą „Lokis“, taip pat įtrauktą į lietuviškų spektaklių vitriną festivalyje: „Kirilo Serebrenikovo byla – simptominis atvejis ne tik Rusijos, tačiau daugelio Europos šalių šalims. Būdamas Lenkijos menininku, pats patyriau, kaip valdžia pastaruosius du metus griauna kultūrą ir suprantu, koks svarbus yra bet koks palaikymo gestas iš kuriančiosios bendruomenės“.

Rugsėjo 28 d. festivalis „Sirenos“ startuos su lietuviškąja programa, kurios atvažiuos pažiūrėti apie penkiasdešimt tarptautinių scenos menų festivalių atstovų, teatro ekspertų ir kritikų, o vengrų ir prancūzų teatro bei kino režisierių – Kornélio Mundruczó ir Vincento Macaigne‘o spektakliais „Gyvenimo imitacija“ bei „Troškimas (en manque)“ festivalis baigsis spalio 13 dieną.

Festivalio „Sirenos“ inf.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.