Vieta, kur numetamos kaukės
2016-11-28

Šiandien jauniems žmonėms nebeužtenka mokslų ir sėdėjimo namuose. Dažnas jų ieško naujų saviraiškos formų ir vietų, kuriose tobulėtų. Viena iš galimybių – teatras.

 

Daugumai teatras siejasi su pramoga. Kaip bebūtų gaila, ne visi supranta, kad ir studentiškame teatre reikia sunkiai plušėti.  Pasak garsaus Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Mariaus Repšio, teatras nėra žaidimas. Norint įrodyt savo vertę, tenka daug savęs atiduoti ir fiziškai, ir emociškai.

Teatras –  išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimas scenoje, dalyvaujant aktoriams bei publikai. Tai – mįslė, paslaptis, galimybės. Teatras išreiškia žmogaus esmę, prieštaringumą, aistrų prigimtį, charakterių kovą. Ir viskas vyksta čia pat: prieš žiūrovus, gyvu kūnu ir siela; stipriau, skvarbiau, įtaigiau negu knygos puslapiuose.

 

Kaip atsiduriama studentiškame teatre?

 

Visų istorijos skirtingos ir savaip žavios. Dalį jaunų žmonių studentiško teatro duris praverti paskatina tai, kad jie nuo vaikystės vaidina teatre ir ten užauga. Teatras tampa antrais namais, o jo aktoriai – antrąja  šeima.

Taip nutiko ir Brigitai Beniušytei,  Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto studentei, VGTU studentiško teatro „Palėpė“ trupės narei. Mergina nuo vaikystės daugybę laiko praleido teatre su tėvais, todėl nebeįsivaizduoja savęs be jo. „Dėl šeimos pojūčio pradėjau domėtis teatrais Vilniuje.  Atvykus į visai kitą Lietuvos kraštą, tebenorėjau to paties –  teatro magijos“, – prisiminimais dalinasi jaunoji aktorė.  

Norintis pasiekti kažko daugiau ir netapti pilkos minios dalimi, turi įrodyti savo vertę, o, būkite tikri, pareikalaus daug pastangų ir atkaklumo.

Aktoriui M. Repšiui teatras visada buvo svarbus, nors jis pats ne visada tai gerai nesuvokė. Beje, jo sėkminga aktoriaus istorija kaip tik prasidėjo studentiškame VGTU teatre „Palėpė“. „Patekti į jį nebuvo lengva“, – juokauja aktorius.

Kaip ir visur, taip ir teatre, reikia užsitarnauti pagarbą. „Tik bemiegės naktys, ieškant savęs ir mokantis ilgiausius tekstus, leido įrodyti, ko iš tikro esu vertas“, – patirtimi dalinasi jis.

Manantieji, kad studentiškas teatras tėra būrelis po paskaitų, stipriai apsirinka. Jaunam žmogui jis gali duoti labai daug. Tarkime, M. Repšiui „Palėpė“ padėjo suprasti, kad teatras gali būti ne tik pomėgis, bet ir mėgstamas darbas. Nepraėjus nei dviem metams vaidinant jame, aktorius pateko į  profesionalų teatrą. Taigi, studentiškas teatras gali tapti geru spyriu siekiant kur kas ambicingesnių tikslų.  

 

Profesionalumas studentiškame teatre?

 

Studentiškas teatras skiriasi nuo profesionalaus ir požiūriu, ir vaidyba. Repšio manymu, studentiškas teatras niekada nepriartės prie profesionalaus, nes čia į pasirodymų kokybę  investuojama kur kas mažiau laiko. Teatras – tai ne vien vaidyba. Jam reikia daugybės kitų įgūdžių, pavyzdžiui, dainavimo, judesio, scenos kalbos, o šių studentiškame teatre vis dar trūksta. 

Vis tik kitokios nuomonės laikosi Klaipėdos lėlių teatro aktorė Monika Mikalauskaitė. Ji įsitikinusi, kad profesionalumas pasiekiamas tik tada, kai žmogus 100 proc. stengiasi kažko pasiekti. Deja, visiškai atsiduoti teatrui neretai trukdo darbas, studijos ar asmeninai reikalai. Juk studentams teatras nėra investicija, kuri padeda užsidirbti studentiškai duonai, ir tai trukdo išgauti kokybę.

Antra vertus, aktorė pabrėžia, kad tai pasiekti sudėtinga, tačiau įmanoma. Tam reikia didelio noro ir tikslingų pastangų ieškant meistriškumo.

 

Kūrybinės industrijų studijos – alternatyva teatrui

 

Pastaruoju metu kūrybinių industrijų specialybė labai populiari. Tai konceptualiai kitokia, naujausiomis tendencijomis ir technologijomis paremta studijų programa. Didėjant vartotojų poreikiams, sėkmė vis labiau priklauso nuo gebėjimo pasiūlyti netradicinius sprendimus. Dažnam jaunuoliui atrodo, kad, jei nepasisekė susieti savo gyvenimo su teatru, ši studijų programa gali padėti atrasti savo vietą. Kiek čia tiesos?

Aktorė B. Beniušytė su tokiu vertinimu nesutinka. „Mano atveju, tai tebuvo sutapimas“, – teigia artistė.

Iš pradžių jaunoji kūrėja įstojo į vaidybos studijas, bet vėliau pasirinko  kūrybinių industrijų studijas. Šios dvi skirtingos specialybės kartais siejamos, nes, nežinant konkrečios  programos, gali pasirodyti, kad jos yra arti vaidybos. B. Beniušytė manymu, tai, kad jaunuoliai, mėgstantys ir galintys vaidini, renkasi kūrybines industrijas, tėra sutapimas.

 

Teatras ugdo jauną žmogų

 

Pasak Vilniaus „Elementorius“ jaunimo teatro aktorės Indrės Balčiūnaitės, žmogus nuolat skatinamas tobulėti ir mąstyti. Visada, kai reikia sukurti veikėją, aktorius jo ieško ne tik jį supančioje aplinkoje, bet ir savyje. Tokiu būdu per kiekvieną vaidmens kūrimą, žmogus vis labiau gilinasi ir susipažįsta su savimi.

Teatro pamokos, režisieriaus pastabos ir supantys draugai bei kolegos išmoko vienokių ar kitokių dalykų. Nori ar nenori, teatre esi pasmerktas tobulėjimui. Tai jaunuolius keičia ir užgrūdina ne tik kaip kūrėjus, bet ir kaip asmenybes.

 

Septyniolikos metų patirtis

 

Aktorius Vytautas Danilevičius studentiškame VGTU „Palėpė“ jau skaičiuoja septynioliktus metus. Ne kiekvienas gali pasigirti tokia garbia patirtimi studentiškame teatre. Jis šį teatrą praėjo lankyti nuo pat jo sukūrimo.

 „Buvo visko, – su šypsena veide prabyla aktorius. – Buvo laikas, kai atrodė, užteks jau to teatro, bet buvo ir tokių, kuomet pats norėjau statyti spektaklius.“

Tiek metų likti teatre nesitikėjo net pats aktorius. Tik kūrybingi žmonės, supantys vaidinant teatre, ir galimybė būti savimi, save realizuoti įkvėpė studentiškame teatre likti taip ilgai.

 

Laiko švaistymas?

 

Laikas tapo aukso vertės. Studentiškas teatras dažnam atrodo tik būrelis, reikalaujantis nemažai laiko, bet apčiuopiamos naudos, t. y. pinigų, neatnešantis. Taigi – tikras laiko švaistymas. Visgi, kas vieniems atrodo laiko švaistymas, kitiems tampa gyvenimo mokykla.   

 

V. Danilevičius pabrėžia, kad teatras reikalauja daug laiko, bet jį juk gali skirti savęs pažinimui ir tobulėjimui. Pinigai nėra svarbiausias dalykas: juk emocijų, gaunamų kuriant ar bendraujant su puikiais žmonėmis, už jokius pinigus nenusipirksi.

 

Visgi daug naujai prisijungusių studentų, neįvertinusių savo grafiko galimybių, po kelių mėnesių teatrą tiesiog palieka. Dėl to studentai, vaidinantys jau keletą metų, nėra linkę bendrauti su naujokais. Tik, kai parodai, ko esi vertas, imama pasitikėti ir palaikyti.

V. Danilevičiui prisitaikyti taip pat nebuvo lengva. „Palėpė“ nebuvo pirmas studentiškas teatras, kurį lankė aktorius. Prieš tai jis vaidino Vilniaus universiteto studentiškame teatre „Minimum“ ir Vilniaus universiteto kiemo teatre. Šiose trupėse aktorius nepritapo ir nesijautė gerai.  „Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja“, – juokiasi jis.

 

Ar verta studijuoti LMTA?

 

Daugelis mylinčių teatrą, vis pagalvoja apie profesionalaus aktoriaus karjerą ir studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar verta?

Apie tai reikėtų pasvarstyti labai rimtai, įsitikinęs aktorius M. Repšys. Lietuvoje tapti aktoriumi nėra lengva.  

„Tai yra mėsmalė, – ne pačiais geriausias atsiminimais dalinasi jis. – Mano ten praleisti ketveri metai buvo tikrai sunkūs, bet visgi  didžiuojuosi, kad baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jei ne šios studijos, dabar turbūt nedirbčiau savo mėgstamo darbo. Tik nuo paties žmogaus priklauso jo ateitis. Jei tai padarys jaunuolį laimingu, kodėlgi ne?“

 

Panaudota nuotrauka iš: http://theatreconsultants.org/

 

Samanta Staskevičiūtė, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto studentė / Teatrai.lt

 

 

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.