Teatre „Lėlė“ – netikėti socialinės integracijos renginiai
2016-11-24

Vilniaus teatras „Lėlė“ nuo seno garsėja kaip viena aktyviausių bei progresyviausių šalies kultūros ir meno institucijų, nuolat inicijuojančių, vykdančių bei plėtojančių įvairaus profilio kultūrinės edukacijos ir kitą visuomeninę veiklą.

 

Šiam rudeniui įpusėjus, teatro „Lėlė“ administracija ir kūrybinis personalas nusprendė dar intensyviau prisidėti ne tik prie jaunosios auditorijos švietimo bei lavinimo, bet ir imtis iniciatyvos organizuojant šiomis dienomis Lietuvoje bene jautriausius socialinės integracijos projektus. Siekdamas išplėsti savo veiklą bei teatru užkrėsti bene labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes, teatras „Lėlė“ savo iniciatyva bei vidiniais resursais surengė nemokamus vizitus į „Lėlę“ bei geriausių teatro spektaklių peržiūras Antavilių senelių namų gyventojams bei pabėgėliams iš Sirijos, šiuo metu besiglaudžiantiems Ruklos pabėgėlių priėmimo centre.

Anot teatro vadovo Juozo Marcinkevičiaus, kurio visuomeninė veikla jau ne sykį buvo įvertinta tiek LR valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, tiek Šv. Kristoforo statulėle  „už kūrybingos visuomenės puoselėjimą“, „Teatro „Lėlė“ vienas pagrindinių tikslų visuomet buvo būti kuo arčiau žiūrovo. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbame apie esamą, ateinančią ar nueinančią publiką. Menas, teatrinė kūryba visuomet turėdavo galią vienyti, telkti visuomenę ir užkurti pačius neįtikėčiausius kūrybinius bei visuomeninius procesus. Manau, tai ypač svarbu šiandien, kai pasaulio geopolitinė situacija yra tokia įtempta bei trapi“.

Spalio 22 d. vakarą į „Lėlę“ atvykusiems senjorams iš Antavilių pensionato buvo parodytas Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Atrask mane“. Anot spektaklio režisieriaus, „gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis, žmogaus – tautos, spektaklio, ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko?“

Senjorų grupę į „Lėlę“ atlydėjusi socialine darbuotoja Antavilių pensionate dirbanti Jolita Lamėnaitė, tarsi netiesiogiai atsakydama į R. Kazlo iškeltą klausimą, sakė: „galiu pasakyti, kad šis spektaklis mums buvo labai naudingas – ypač seneliams. Pirmiausia, dėl to, kad čia jie pamatė juokingąją gyvenimo pabaigos pusę. Nėra juk viskas taip blogai ir tamsu, kaip atrodo. Kam raudoti? Tai yra normalu – toks gyvenimas ir jis mums visiems anksčiau ar vėliau baigsis. Esame laimingi, o mūsų gyventojai – labai dėkingi, kad pasikvietėte, atsivežėte, padėjote. Tai buvo pirma mūsų tokia kelionė ir neįtikėtinai naudinga.“

Jai antrino ir Antavilių pensionato gyventojas Vincentas: „Labai patiko spektaklis. Suprantamas – ypač pagyvenusiam žmogui. Apie laimę, gyvenimo džiaugsmą, kuris privalo išlikti net gyvenimui einant į pabaigą.“

O praėjusią savaitę, lapkričio 16 d. į teatrą „Lėlė“ pasižiūrėti aukščiausiais šalies teatro apdovanojimais įvertinto bei nuolat po tarptautinius festivalius užsienyje gastroliuojančio spektaklio „Smėlio žmogus“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) atvyko Ruklos pabėgėlių priėmimo centre besiglaudžiantys pabėgėliai iš karo niokojamos Sirijos.

Anot teatro meno vadovo Vilmanto Juškėno, „Lėlė“ nuo seno garsėja kaip dailininko teatras, todėl nenuostabu, kad čia nuolat gimsta spektakliai be žodžių, kuriuose lygiavertiškai gali jaustis tiek lietuviai, tiek mūsų šalies svečiai iš užsienio. Net vykdydami nemokamas ir valstybės nefinansuojamas integracines akcijas, mes stengiamės pristatyti aukščiausio lygio meninę produkciją. Todėl pirmajai pažinčiai su svečiais iš Sirijos pasirinkome  mūsų teatro pasididžiavimą – spektaklį „Smėlio žmogus“.

Po spektaklio kurį laiką teatro palikti nenorėję ir apskritai pirmuoju vizitu  Vilniuje besidžiaugę svečiai iš Sirijos vienbalsiai pripažino, kad panašaus spektaklio dar nebuvo matę. „Tai buvo taip gražu, mes labai gerai praleidome laiką. Nieko panašaus teatre dar nebuvau matęs. O dabar noriu dar ir dar. Man atrodo, kad panašūs spektakliai būtų labai naudingi ir kitiems žmonėms, kurie dabar glaudžiasi Rukloje ir ne tik ten. Ypač jauniems žmonėms“, – sakė „Smėlio žmogų“ stebėjęs Mamdouhas Alasabashi.

Be to, lapkričio 16-osios vakarą tiek svečiai iš Sirijos, tiek ir marga, tarptautinė „Smėlio žmogaus“ publika turėjo galimybę apžiūrėti teatro foje atidarytą dizaino parodą „Naujasis „Lėlės“ įvaizdis“ (aut. Ingrida Kirkliauskaitė) bei susipažinti su netrukus startuosiančia, eksponuojamų darbų pagrindu sukurta naująja Vilniaus teatro interneto svetaine, kuri veiks iki gruodžio 5 d.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.