Šokio spektaklis „(G)round zero“: stačia galva pasinerti į judesio raiškos ieškojimus
2016-11-25

Kaip dažnai artistas yra drąsus tiek, kad pasiryžtų nusikratyti jau prigijusių štampų ir įstengtų pradėti vėl nuo nulio? Nuo pradžių pradžios. Ir visai kitaip, nei buvo pratęs?

 

Dviejų šokėjų Marių tandemas ir projektas/spektaklis „(G)round zero“ susikūrė neatsitiktinai. Panašu, kad abu savo kūryboje priėjo tą ribą, kurią peržengti drįsta ne kiekvienas aktorius ar šokėjas. Marius Pinigis ir Marius Paplauskas atsisakė savo šokių stilistikų su kuriomis jie buvo tapatinami (šiuolaikinis ir gatvės šokiai) ir stačia (skusta) galva pasinėrė į naujos, kitokios šokio estetikos ieškojimus. Šiuo atveju judesio sintezė nėra tik dviejų skirtingų šokio stilių ar technikos elementų  sujungimas į vieną. Tai pomėgių, prisiminimų ir bendrų siekių susiliejimas, ieškojimais ir žaidimu paremtame kūrybiniame procese.

Premjeros dieną (lapkričio 17 d.) keistą maudimą saulės rezginyje pajutau ir aš. Ir tai nebuvo koks nemalonus jausmas ar tuo labiau baimė, greičiau jau susikaupęs laukimas ir pergyvenimas už kitą. Kuomet labai tiki kažkieno nuoširdžiu „triūsu“ ir matai, kad kūrėjus „veža“ tai, kuo patys užsiima, norom nenorom pradedi melsti ir pergyventi, kad tik kas jiems nepakištų kojos.

Lapkričio 15-20 dienomis Kaune organizuotas „Baltic theatre festival“ pasirodė puiki platforma mestis į šaltą tarptautinį vandenį. Teatralų delegacijos iš kaimynių šalių, Latvijos ir Estijos, bei dalis lietuvių teatro ir šokio bendruomenės susirinko į Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salę pasižiūrėti, ką parodys Lietuvos teatro scenoje iki šiol dar nematytas duetas.

Jau besirenkant į salę skambėjo lengvas, neįpareigojantis muzikinis fonas. Susirinkę galėjo numanyti, kad pasirodymas tikrai nebus abstrakcijų lydinys, kas apskritai būdinga lietuviškuose šiuolaikinio šokio spektakliuose.

Šokėjams išėjus į sceną pasijunti  taip, lyg stebi repeticiją/trenažą. Čia labai aiškiai išskiriami, pateikiami ir tuo pačiu šiek tiek pašiepiami skirtingų šokio stilių atstovų prioritetai. Mariui Pinigiui, įkūnijančiam šiuolaikinio šokio guru, svarbiausia yra „prasitempti“. Tuo tarpu Mariui Paplauskui, kuris yra gatvės šokių atstovas, svarbiausia yra muzikos „pajautimas“ (dar kitaip groove‘as). Su laiku apšilimas perauga į lengvą rungtyniavimą, fizinių galimybių ir fizinių duomenų demonstravimą, kurio eigoje jau nebeatskiriame, kuris Marius, kurį stilių atstovavo. Jie tampa vieniu.

Viso spektaklio metu gera stebėti kuomet vieni bandymai keičia kitus. Dėvėdami kokius penkis kilogramus (o gal net ir daugiau) sveriančius kailinius ant pečių, šokėjai bėga, verčiasi, šoka, griūna, keliasi ir grumiasi tiek su savimi, tiek vienas su kitu. Akimirkomis jie primena besigrumiančius jauniklius. Matome daug kontakto, susiraizgymo, imtynių padėčių ir jausmo, „kuris kurį pirmas užlauš“. Nusimetus sunkius apdarus išvystame puikiai sudėtus kūnus/terminatorius. Iškart pasikeičia ir judesio estetika. Nuo ekspresyvių grumtynių pereinama prie labai preciziško ir tikslaus judesio. Apnuogintas kūnas ir švari formos linija gražiai žaidžia šešėliuose sienoje. Šioje dalyje puikiai matosi, koks stiprus yra ir kiek jėgos savyje talpina ir neša šokėjas.

Greta aktyviai veikiančių Marių, scenoje nuo pat pradžių apsigyvena ir „žmogus muzika“ (Andrius Stakelė). Ir nors duetas tikrai prikaustantis dėmesį, sekundės daliai žvilgsnis vis nukrypdavo į Stakelę, kuris lengvai pulsuodamas judesiu tarytum kaupėsi išsiveržimui. Muzikanto dėka pasirodymo tempas ėmė didėti, o šokėjams teko „perjungti“ kitą „pavarą“ ir „įšokti“ į sportinę aprangą. Čia pat surengta, kiek šaržuota, sportinės aerobikos treniruotė įpūtė sveikatingumo vėjo į gūsį į ne vieno lankytojo galvą. (Po spektaklio buvo girdėti žiūrovų tarpusavio pokalbiai apie jų fizinio aktyvumo lygį ir pažadai, kad „nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti“.) Čia pat atėjo laikas Stakelės solo, kurio metu M. Pinigis ir M. Paplauskas galėjo atsikvėpti po gan intensyvios cardio dalies. Lempelėmis ir švieselėmis apsikaišęs A. Stakelė scenos viduryje, improvizacijos principu tarsi įkūnijo pačią muziką ir minutėlei iškėlė ją į pirmą planą. Po šio išsiveržimo sekė abiejų Marių soliniai išėjimai, įkūnijant vieną ar kitą scenos herojų, su kuriais jie bandė susitapatinti nepaslėpdami savo asmenybės po skolintais apdarais.

Šiuo atveju, tik dar kartą įsitikinome, kokie skirtingi, ir tuo pačiu, kokie panašūs gali būti žmonės atradę bendrą tikslą ar aistrą. Nepaisant didelio patirties bagažo ir, galbūt, jau įgytų tam tikrų etikečių ar štampų, šie judėtojai nepabūgo perlipti per save ir išbandyti jėgas neįprastose padėtyse. Apnuoginę mintis, ir tuo pačiu galvas, užsiauginę barzdas ir į komandą pasikvietę talentą muzikai savyje brandinantį, šiek tiek kosmonautišką A. Stakelę, M. Pinigis ir M. Paplauskas pradėjo dėti pamatus naujam, kitoniškam šokio reiškiniui, o gal net estetikai. Nepabijojo vėl tapti mokiniais, atsigręžti į save, savo norus, patirtis ir mokytis iš jų bei vienas kito.

 

Kristina Apanavičiūtė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.