„Raudonkepurėje“ vaikai dalyvaus spektaklio veiksme
2016-10-11

Spalio 16 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio vaikams „Raudonkepurė“ premjera. Šis interaktyvus pastatymas išskirtinis tuo, kad prieš pradėdami jį kurti, sumanytojai organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu vaikų ir jų tėvų klausė, kokio spektaklio jie norėtų. „Vienas iš vaikų į klausimą, kodėl eina į teatrą, atsakė: „Nes namuose jaučiuosi vienišas.“ Tokia yra ir mūsų Raudonkepurė – vieniša, namuose nuobodžiaujanti mergaitė“, – sakė spektaklio dailininkė Lauryna Liepaitė.

Aktoriui Pauliui Tamolei šis spektaklis bus režisūrinis debiutas. Kurti spektaklį vaikams jis nusprendė įkvėptas dukros, jausdamas šiuolaikinių spektaklių vaikams trūkumą. „Auginu penkerių metų dukrą Elzę, ji yra mano Raudonkepurė. Idėjos ir mintys ateina stebint ją ir bendraujant su ja. Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu spektaklio metu.

Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė. Mūsų fobijos, kompleksai arba nepažįstamieji – vilko įkūnytas personažas. Visa tai slepiasi šiame autentiškame Joëlio Pommerato kūrinyje, kurio fabula parašyta pagal „Raudonkepurės“ originalią pasaką. Pjesė labai švari: skaitydamas suvoki, kad parašyta tiek, kiek reikia. Kita vertus, ta lakoniška ir konkreti kalba suteikia didelę laisvę vaizduotei“, – sako P. Tamolė.

Spektaklio dramaturgą, prancūzų rašytoją Joëlį Pommeratą imtis Raudonkepurės istorijos taip pat įkvėpė dukra: „Kai mano dukrelei Agatai sukako septyneri, supratau, kad labai sunku ją sudominti savo darbu. Prisipažinsiu, šiek tiek įsižeidžiau. Paklausta, ar nori eiti kartu į mano režisuojamų pjesių repeticijas, atsakydavo: „Na ne, man nelabai norisi.“ Padėtį dar labiau apsunkino tai, kad dažnokai jos prašydavau netriukšmauti – netrukdyti man dirbti. Tuo metu ji nuobodžiaudavo ir man tai parodydavo. Taigi vieną dieną nusprendžiau, kad tai negali ilgiau tęstis. Ką daryti, kaip nors kiek ją sudominti tuo, ką darau? Iškart šovė mintis parašyti Raudonkepurės istoriją. Pirma, todėl, kad mane ši pasaka visada žavėjo, antra, todėl, kad joje pasakojama apie mažą mergaitę, o aš buvau tikras, kad Agata su ja susitapatins.“

„Pasitikrinimas“, ar vaikai tapatinasi su „Raudonkepurės“ veikėjais, ar jiems įdomi ši istorija, įvyko šių metų gegužę, kai LNDT organizavo „Raudonkepurės“ kūrybines dirbtuves. Į jas atėję vaikai buvo kviečiami klausytis aktorių skaitomos pjesės ir piešti tai, ką girdi. Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai pastebėjo, kad mažieji naudoja labai grynas spalvas, tačiau kiekvienam įstringa skirtingi dalykai: vienam patinka keliaujanti mergaitė, kitam – jos močiutė, trečiam – vilkas. Kai kurie vaikų piešiniai bus panaudoti ir spektaklio vaizdinėje medžiagoje. Tuo tarpu kol vaikai piešė ir aiškino savo piešinius, tėvai išsakė nuomones, kokio spektaklio reiktų jų vaikams. Labiausiai jie norėjo interaktyvumo, vaikų įtraukimo, gyvų emocijų, tačiau nepageidavo paslėptų spektaklio minčių, skirtų tik „suaugusiems“. Tai turi būti spektaklis vaikams, o ne jų tėvams – teigė kūrybinių dirbtuvių dalyviai.

Spektaklis „Raudonkepurė“ vyks LNDT Mažosios salės scenoje – žiūrovai nesėdės publikos vietose, kaip įprasta kituose spektakliuose. Vaikai bus kviečiami į sceną, pateks į didelę kvadratinę erdvę, čia bus raginami piešti, reaguoti į spektaklio veiksmą, būti jo dalimi, galiausiai keliaus su spektaklio herojais. „Raudonkepurėje“ bus daug vaizdo projekcijų, kurios sukurtos remiantis vaikų, dalyvavusių kūrybinėse dirbtuvėse, piešiniais, ir kitų originalių sceninių sprendimų. Dailininkė Lauryna Liepaitė sako: „Spektaklio veiksmo vieta – mergaitės kambarys. Tai balta dėžutė, kurioje telpa visas mergaitės vaizduotės pasaulis ir visa ilga kelionė pas senelę. Apie nejaučiamą ir dažniausiai vaiko net neįvardijamą vienatvę mes pasakojame piešdami. Ant baltos sienos piešiniais atrandami ištisi pasauliai... Vaikai ir tėvai piešdami spektaklyje kuria ir daro įtaką visam veiksmui. Tikimės, kad taip tėvai ir vaikai tikrai stabtels ir dar kartą atkreips dėmesį vienas į kitą. Tikimės, kad tuo metu tėvai atpažins vienatvę savo vaiko akyse arba galiausiai kartu pabus daugiau nei septynias minutes. Dar spektaklio pradžioje įduodami į vaikų rankas pieštukus mes labai rizikuojame: vaikas arba pakels akis nuo piešimo lapo ir taps istorijos dalyviu, arba ne. Taigi, mums tos pakeltos ir klausančios vaiko akys tampa įdomiausiu ir didžiausiu spektaklio „Raudonkepurė“ iššūkiu.“

Spektaklyje vaidina Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Eimantas Pakalka, Kamilė Petruškevičiūtė, Gediminas Rimeika, Justas Tertelis, Laurynas Žakevičius. Spektaklio kompozitorius – Vytautas Leistrumas, vaizdo projekcijų autorius – Aivaras Ligeika.

Spektaklio vaikams „Raudonkepurė“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks spalio 16 d. 12 ir 15 valandomis.

 

Apie pjesės autorių

Joëlis Pommerat gimė 1963 m. Ruane. Nuo 18 metų vaidinęs vietinėje teatro trupėje, 1986 m. jis pradėjo kurti tekstus teatrui. Bandydamas susieti savo rašymą su scena, 1990 m. jis įkūrė trupę „Compagnie Louis Brouillard“ ir pastatė savo pirmuosius spektaklius „Auksinės rankos“ teatre Paryžiuje – „Dakaro kelias“, „Teatras“, „Dvidešimt penkeri metai“, „Įvykiai“.

1995 m. J. Pommerat gavo Paryžiaus banko CIC stipendiją ir parašė pjesę „Poliai“, kuri buvo pastatyta „Les Fédérés“ teatre Monliusone, o vėliau ir „Auksinės rankos“ teatre. 1996 m., dirbdamas su trisdešimčia aktorių, baigė rašyti pjesę „Dalyvavimai“, ji buvo vaidinama „Hublot“ teatre. Kitais metais, viešėdamas Monliusone, jis parašė pjesę „Trylika menkų galvų“, vėliau vaidintą „Les Fédérés“, „Paris-Villette“, Bretinji prie Oržo teatruose, taip pat Sarbriukeno festivalyje.

Nuo 1997 m. Bretinji ir „Paris-Villette“ teatrai kasmet įtraukia į repertuarą vieną ar kelis trupės spektaklius. 1998 m. trupė buvo pakviesta į Bretinji prie Oržo, kur turėjo galimybę įgyvendinti įvairius projektus (dramaturgijos dirbtuvės, vaizdo medžiagos kūrimas kartu su Bretinji gyventojais, stažuotės, priešpiečiai-skaitymai su jaunąja publika, įvairūs susitikimai ir kt.).

J. Pommerat domisi ir kinu, yra sukūręs keletą trumpametražių filmų, pavyzdžiui, „Veidai“ (kartu su Marguerite Bordat), kuriame nufilmuota 800 veidų.

Nuo 2003 m. J. Pommerat kūrinius spausdina leidykla „Actes Sud-Papiers“. 2005 m. jis buvo trejiems metams pakviestas kurti nacionalinėje Šamberi ir Savojos scenoje „Espace Malraux“. Per pastaruosius metus jis pastatė keletą savo pjesių – „Mano draugas“, „Į pasaulį“, „Raudonkepurė“, „Prekeiviai“, „Šitas vaikas“, „Didžioji ir žavingoji prekybos istorija“, „Dviejų Korėjų sujungimas“, „Metai be vasaros“.

J. Pommerat tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. 2007 m. jis laimėjo trečią Didįjį dramaturgijos prizą už pjesę „Prekeiviai“. Tais pačiais metais legendinis režisierius Peteris Brookas pakvietė jį tobulintis savo vadovaujamame „Bouffes du Nord“ teatre Paryžiuje.

Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Nuo 2010 m. J. Pommerat dirbo „Odeono“ teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre. 2014 m. Philippe’as Quesne ir Nathalie Vimeux pakvietė J. Pommerat į „Nanterre-Amandiers“ teatro menininkų asociaciją.

Dramaturgas yra gavęs daugiau nei 15 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. už savo dramaturginę kūrybą jis buvo apdovanotas Prancūzų akademijos (Académie française) didžiuoju teatro prizu (Grand prix du théâtre), o 2016 m. gavo Europos teatro „Naujosios teatro realybės“ apdovanojimą.

 

Bilietus galite įsigyti ČIA

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.