„Veronika ryžtasi mirti“: abjekto teorijos diskursai
2016-09-04

Šiuolaikinis teatras, kaip ir daugelis kitų menų, tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje išgyvena pakankamai keistą, tarpinę būseną, pasireiškiančią galbūt ir ne visiems suprantamais aspektais.

Iš meno istorijos žinome chronologinę stilių bei krypčių seką, kuri pastaruoju metu visiškai išblėso todėl, kad negalime konkrečiai kažkuriam meno kūriniui priskirti nei stiliaus, nei krypties. Kalbant apie šiuolaikinius Lietuvoje rodomus spektakius, galėtume teigti, kad mūsų teatras yra perėjęs visas šias kryptis: modernią, postmodernią ir t.t.. Todėl atsiranda galimybė interpretuoti spektaklius pagal teorijas, kurios galbūt labiau būtų tinkamos dailės kūrinių analizei. Viena tokių teorijų būtų meno teoretikės Julios Kristevos išplėtota abjektinio diskurso koncepcija, kuri plačiąją visuomenę pasiekė dar 1982 metais  parašytoje esė „Siaubo galios“ (Powers of Horror). Trumpai tariant apie pačią teoriją, galima teigti, kad tai buvo keli poetiniai – filosofiniai teiginiai, nusakantys kūnų arba kai kurių kūniškų procesų galią kelti pasibjaurėjimą, fizinį drebulį, vidinį skausmą bei apmąstymus, mirties baimę ir siaubą, bet tuo pačiu kartu skatinti neapsakomą susižavėjimą regimais vaizdais. J. Kristevos išplėtotas abjekto terminas reiškia degradavimo, sunkios krizės, pasibjaurėjimo savimi bei supančia aplinka būseną, kuri aiškinama kaip buvimas kažkur tarp Subjekto ir Objekto. Galima daryti išvadą, kad meno kūriniai, kuriuose ryškus abjekto pradas, visada yra susiję su agresija, mirtimi, savižala ar net savižudybe ir traumuotu kūnu. Tuo pačiu metu kartu su akivaizdžiai matomu bei neslepiamu seksualumu ar net savotišku grožiu. Kitaip tariant, abjektas yra tai, ką reikia „pašalinti“, tai yra tokia asmenybės vidinė būsena, kuri žmogui trukdo būti savimi.

Užupio dramos teatro spektaklis  pagal Paulo Coelho romaną „Veronika ryžtasi mirti“ (rež. Rita Urbonavičiūtė)  - vizuali abjekto teorijos išraiška. Tokie, abjektiniai vaizdiniai kuria tikrąją realybę, jos funkcionavimo principus bei motyvuoja jos vertybes. Vaizduojami  reginiai tampa  socialinių santykių išraiškomis, juose įkūnyta tikroji atskirų socialinių grupių galia, - tuo pačiu jie maskuoja pasaulio vientisumo destrukciją, valdymą, izoliaciją ir susvetimėjimą. Šioje Paulo Coelho inscenizacijoje atgyja savita teatrinė kalba ir ideologija. „Veronika ryžtasi mirti“ - spektaklis, kurį režisierė R.Urbonavičiūtė išnarpliojo pagal J. Kristevos teoriją, turi nemažai socialinių aspektų. „Būti pažemintu“ ir „pažeminti kitą“ - neatsiejamos sąvokos, atsispindinčios beveik kiekvienoje spektaklio mizanscenoje. Spektaklyje „per pažeminimą“ abjekto kultas nuolat pasikartoja bei ryškėja ten, kur Subjektas yra kenčiantis, dvasiškai sužeistas, merdintis mirties akivaizdoje, marginalizuotas, galiausiai auka – taigi žymi atmestąsias „išmestojo“ žmogaus, nei Subjekto, nei Objekto tapatybes. Kitaip tariant, tokio žmogaus, kuris beprarandąs ne tik savo „superego“, „ego“, bet ir „id“. Dėl to, tiek patį spektaklį, tiek ir pačią pagrindinę heroję Veroniką (akt. Laura Jakštytė) psichoanalitiškai galima traktuoti kaip dvasios trauminį realizmą, nes tai neatsiejama dvasinės traumos ir mimezės ryšių analizė. Anot Marko Seltzerio filosofinių teiginių, „įvykių interpretavimas, reprezentavimas, reprodukavimas bei „happyend'ų atmetimas meno kūriniuose, yra neatsiejamas nuo dvasinės traumos, nes tokia trauma išsiduoda tuo, kaip Subjektas išsiverčia įvykį retroaktyviame veiksme (t. y. retroaktyviai reprezentuodamas save kaip subjektą). Vidinė – dvasinė trauma perkelia interesą nuo įvykio prie Subjekto savireprezentacijos“. Todėl trauma ir mirtis yra tarsi iš išorės patirto šoko perkodavimas.

Spektaklis „Veronika ryžtasi mirti“ – puiki terpė apskritai teatre ieškoti tiesos. Mirties ir grožio sankirta, trapi riba tarp „sacrum“ ir „profanum“  skatina požiūrį bei nuostatas, kad bet kokiu atveju žmogus privalo mirti laimingas. Tai sąmoningai kurta režisierės R.Urbonavičiūtės siekiamybė, „happyend'us“ pakeisti „superend'ais“. Kaip teigia filosofas Georges'as Bataille'us, „šventumas mirties gniaužtuose yra susijęs su erotizmu, kuris naikina ribas ir sienas tarp gyvenimo ir mirties, veda į būtybių susijungimą, atveria Subjekto vidinį pasaulį kitoniškumui“. „Jo filosofijoje pažinimas tapatinamas su aklumu, kadangi tikrasis pažinimas įvyksta per nušvitimą, nuopolį, transgresiją bei erotizmą“. Tam tikra prasme šis spektaklis yra erdvė, kurioje susitinka šventumas ir iš savojo „aš“ išsivadavęs Subjektas. Erdvėje sukuriamas pakaitalas tradiciniams perėjimo bei žiūros ritualams, susiejantis individą su tikrąja Realybe, kurioje įvyksta iracionalus visa ko pažinimas.

Spektaklis „Veronika ryžtasi mirti“ - tai kūrinys, atveriantis žmogui autentišką, paties gyvenimo surežisuotą sceninę interpretaciją, demonstruojančią skausmingą patirtį.


Parengė Dangira Buzytė             

Spektaklis "Veronika ryžtasi mirti" bus rodomas 2016 m. Rugsėjo 29 d. 19 val. 

Bilietai: http://www.teatrai.lt/pirkimas.html?eid=13633

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.