Kritikai po „Otelo“ Gdanske: tai Oskaro Koršunovo teatro triumfas ir ilgai lauktas gurkšnis deguonies
2021-09-07

Naujausio Oskaro Koršunovo ir jo OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklio „Otelas“ pagal Williamo Shakespeare’o pjesę tarptautinė premjera įvyko Gdanske, Shakespeare’o festivalyje. „Tai vienas svarbiausių jubiliejinio festivalio programos akcentų“ – taip vilniečių „Otelą“, pristatytą autentiškai atkurtame „Globe“ teatre, pristatė festivalio organizatoriai. 25-ąjį kartą surengto Shakespeare’o festivalio programoje greta O. Koršunovo – tokie garsūs vardai, kaip portugalas Tiago Rodrigues ar belgas Jan Lauwers ir jo Needcompany. „Oskaro Koršunovo teatro sugrįžimo triumfas“, „Spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą“, „Puikus Otelo vaidmuo, sukurtas Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės“, „Ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, „Tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas“, „Puiki aktorių trupė“ - tokiais epitetais vilniečių spektaklį pasitiko lenkų kritikai. Jūsų dėmesiui - jų atsiliepimai spaudoje.

 

„Otelas“, naujausias Oskaro Koršunovo teatro iš Vilniaus Šekspyro pastatymas, priminė geriausias Šekspyro festivalyje patirtas akimirkas. Šis spektaklis, kurio premjera buvo anonsuota pernykščiame Avinjono festivalyje, tačiau įvyko šių metų liepos 19 d. Vilniuje, užmezga dialogą su 1999 m. sukurtu spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį Gdanske turėjome galimybę išvysti 2010-aisiais, XIV Šekspyro festivalio metu. „Vasarvidžio nakties sapno“ režisūrinės koncepcijos pagrindas buvo „gyva“ scenografija ir neįtikėtinai kūrybingai išnaudojamos lentos, o spektaklyje „Otelas“ šią rolę atlieka ratai, t. y. skirtingų dydžių ritės kabeliams vynioti. Aktoriai jas išnaudoja neįtikėtinai išradingai: važiuoja jomis tarsi riedžiais, mėto, suka, stumdo – tikra ričių simfonija.

 

Koršunovo „Otelas“ – totalinis spektaklis, pusketvirtos valandos trunkanti juslių ataka. Tai nuoroda į šekspyriškųjų pastatymų formatą, kuris Gdansko festivalyje sulaukė didžiausio pripažinimo (Oskaro Koršunovo ir Nikolajaus Kolados spektakliai). Tai visuma, kurioje suskamba Šekspyras, komiškumas sustiprina tragizmą, o ištikimybė bendrajai autoriaus žinutei neuždaro interpretacinių galimybių ir, svarbiausia, atveria neribotą erdvę skleistis spektaklio autoriaus laisvei (šiuo atveju, režisieriaus ir scenografijos bendraautorio, o kartais, kaip, pvz., „Vasarvidžio nakties sapne“, dar ir choreografo). OKT vedlio sukurto spektaklio teatrališkumas patvirtina, jog Koršunovas – vienas geriausių šiuolaikinių europinio teatro režisierių. Kiek šiame spektaklyje puikių scenų! Ir jos kuriamos labai paprastomis priemonėmis: iš ričių suformuojamas laivas, intymi scena po plėvele, skepetaitės motyvas, kelis kartus panaudotas kaip simbolinė jungtis ir svarbus dramaturginis įrankis (balta ir juoda plėvelė). Koršunovo „Otelas“ – tai stiprus balsas šiandieninėse diskusijose apie žmogaus tapatybę.

 

Vieną iš geriausių aktorinių darbų sukūrė Džiugas Grinys (Brabancijus, Dezdemonos tėvas). Puikių vaidmenų buvo ir daugiau: ne kartą tarsi vulkanas komiškumu išsiveržęs Karolis Norvilas (Rodrigas), pagrindinį Jago personažą įsimintinai suvaidinęs Saulius Ambrozaitis, Miglės Navasaitytės Beprotis (kituose vertimuose vadinamas Juokdariu ar Klounu) – tai neišvengiamą katastrofą pranašaujantis Džokeris.

 

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų. Tai gurkšnis deguonies, palaikantis pastaruoju metu sušlubavusį tikėjimą teatru kaip magiška ir unikalia vieta.

 

Piotr Wyszomirski

 

******

 

Šiuolaikinio teatro meistrų spektakliai – Oskaro Koršunovo „Otelas“ ir Jano Lauwerso „Bilio žiaurumas“, – nepaisant visų esminių ir akivaizdžių skirtumų, turi labai daug bendra. Abiejuose pastatymuose įtampa auginama derinant poetinį tekstą ir prieštaringų reikšmių įkrautą choreografiją bei muziką. Abiejų spektaklių daugiafunkcė scenografija padeda realizuoti visas galimybes to, kas yra scenoje. Abu spektakliai iš aktorių pareikalauja didžiulių fizinių pastangų ir energijos. Abiem spektakliams bendras ir kūrybiškas požiūris į teatrinę dramaturgiją, Shakespeare‘as perrašomas, papildomas savais žodžiais, jo motyvais improvizuojama tekstu ir situacijomis. Iš šių dviejų režisierių arčiau Shakespeare‘o yra Koršunovas – lietuvių viduriniosios kartos režisierius, puikiai pažįstamas lenkų publikai ir iš festivalių, ir iš mūsų scenose sukurtų pastatymų. Kaip ir daugelis panašaus kalibro kūrėjų, Oskaras Koršunovas savo vardo teatre Vilniuje kuria bendradarbiaudamas su europinėmis institucijomis, todėl jo spektakliai nuo pat pradžių orientuojami į festivalius bei gastroles. Tipinis tokio pobūdžio pastatymas yra ir „Otelas“, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su Avinjono festivaliu, kurio programoje ir turėjo būti pristatytas. „Otelą“ pastatęs Koršunovas čia atsiskleidžia kaip puikus žaismingų scenų kūrėjas, kurias lygiai tokia pati puiki ir žaisminga aktorių trupė atlieka dinamiškai ir su atitinkamu energijos užtaisu. Tikras jų paradas įvyksta pirmojoje spektaklio dalyje, apimančioje tekstus iš pirmųjų Shakespeare‘o pjesės veiksmų. Pradedant nuo aliuzijų į šiuolaikinę kultūrą kupinų Jago (įtikinamai serialo „Lokis“ pagrindinio veikėjo sceninį antrininką kuriantis Saulius Ambrozaitis) pokalbių su Rodrigu (Karolis Norvilas), nepamirštant šūsnies šiuolaikinių rasistinių įžeidimų, kuriais svaidosi įsiutęs Brabancijus (Džiugas Grinys), bei naujųjų laikų rekrūtų auklėjimo parodijos, ir baigiant „poetiška“ dviejų moterų meilės scena – scenoje vienas kitą keičia eilė teatrinių „memų“. Toks spektaklis nebūtinai turi sukurti autonomišką prasmę, nes jo pagrindinė vertybė – padaryti kitaip, o didžiausias malonumas – atpažinti tą kitoniškumą. Tai lyg ypatinga atrakcija ypatingai publikai – festivalių žiūrovams, visokių kultūrinių gėrybių vartotojams, kurie gyvena kultūros apytakoje ir visai nebūtinai domisi jos santykiu su kitais tikrovės sluoksniais – su praeitimi ir dabartimi. Dariusz Kosiński ***** Oskaro Koršunovo „Otelas“ intrigavo. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje suvaidino juodaodė lietuvių aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, o tai išplėtė interpretacijų lauką. Ji kūrė personažą, tampantį rasizmo auka, tačiau leidžiantį reflektuoti ir homofobiją bei tolerancijos kitokiam trūkumą. Viena vertus, Otelas palaiko daugeliui nepriimtinus ryšius tarp dviejų merginų su Dezdemona, kurią, kita vertus, išprievartauja Jagas, įsukdamas neapykantos spiralę. Jacek Cieślak ***** Kur glūdi Shakespeare‘o fenomeno paslaptis? Kodėl jo kūriniai vis dar jaudina net ir po daugelio amžių? Gal dėl to, kad šis didžiausias visų laikų dramaturgas scenoje laužė visus tabu ir puikiai žinojo, ko iš jo tikisi Elžbietos laikų publika? Ko tikisi žiūrovai gerai žino ir Oskaras Koršunovas – vienas įdomiausių šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų. Festivalyje išvydome jo režisuotą „Otelą“, sukurtą OKT / Vilniaus miesto teatre. Lietuvių pastatymas – tai gražus, tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas, kuriame puikų Otelo vaidmenį sukūrė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Spektaklis sužavėjo plastiniu grožiu, preciziška, puikia vaidyba ir patvirtino, kad Oskaras Koršunovas tebėra tikras meistras. Grazyna Antoniewicz

Iš lenkų kalbos vertė Andrius Jevsejevas

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.