Nuo marmuro kraujas nuplaunamas lengvai
2020-12-16

„Elektros“ laukėme per pirmąjį karantiną, o nespėjusieji apsilankyti ir vėl laukia spektaklio sugrįžimo į Didžiąją Nacionalinio Kauno dramos sceną. Kol susimąstę žvelgiame į premjeros paantraštę su užrašu „ko iš tikrųjų lauki?“, galime dar kartą prisiminti ir apžvelgti 2020 m. rugsėjo 12, 13 d. įvykusią premjerą. Pabandykime tai padaryti spektaklio žodžiais tariant „neišaukštinant per daug, nepagiriant per mažai“!

 

Užsienio režisieriai, statantys spektaklius Lietuvoje nėra tokie populiarūs, kaip galėtume tikėtis – galbūt mūsų žiūrovų publika užjūrius asocijuoja su kvestionuotinais postmoderniais sprendimais ir pirkdami bilietus verčiau renkasi jau patikrintas lietuviško teatro režisierių pavardes. Tačiau susitikti su jauno ir nepaprastai produktyvaus (36 metų sulaukęs menininkas jau spėjo pastatyti 16 spektaklių gimtinėje ir užsienyje) Slovėnijos režisieriaus Jašos Kocelio  „Elektra“ verta dėl daugelio priežasčių. Pažinti graikų teatro ištakas siekiančią tragediją, pasigrožėti nuostabia scenografija ir šiuolaikinėmis projekcijomis (beje, J. Koceli visada dirba su ta pačia kūrybine komanda), apsvarstyti temas, kurios nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimos, tačiau mažesnėmis „dozėmis“ tūno mūsų visų gyvenimuose.

Elektros siužetą nupasakoti nesunku, jis telpa į vieną sakinį – Elektra trokšta keršto savo motinai Klitemnestrai, kuri su meilužio Egisto pagalba nužudė jos tėvą Agamemnoną. Skamba kaip Lotynų Amerikos serialo siužetas? Galbūt, tačiau šioje keršto istorijoje antikiniai graikų autoriai – Sofoklis, Euripidas, Eschilas – įžvelgė gilias bendražmogiškas etines problemas.

 

Stipri moteris... ar mergaitė?

Didžiojoje scenoje žiūrovus pasitinka balto marmuro platforma, gaubiama skaidraus polietileno užuolaidų. Moderniai minimalu, pakankama asociacija su Antikos architektūriniu baltumu, iš scenoje įrengto nedidelio baseinėlio, kriauklės ir rankų džiovintuvo sumojame, kad patekome į... vonią. Intymią ir kamerinę švarinimosi erdvę, kurioje neišvengiamai esame nelegalūs sielos apsinuoginimo liudininkai. Ir nors scenografija (dailininkas Darjan Mihajlovič Cerar) patraukli prie modernaus interjero pratusiai akiai, kartu ši mediciniškai švari stilistika kuria šalčio ir nejaukumo įspūdį. Marmurą gaubiančios plastiko užuolaidos, nors ir skaidrios, bet paliekančios tik už jų esančiųjų siluetus, kažkodėl mintyse susisiejo su vieno garsaus serialo žudiko-maniako įsirengtu, polietilenu padengtu ir strategiškai apgalvotu kambariu, kurį patogu po „atlikto darbo“ be įkalčių sutvarkyti – jokių dėmių, jokių nusikaltimo ženklų. Arba garsiąja dušo scena iš Alfredo Hitchcocko siaubo trilerio „Psycho“. Nuo marmuro plytelių kraujas nuplaunamas lengvai... Taip atrodo ir Klitemnestrai, Elektros motinai, nužudžius savo vyrą Agamemnoną ir perleidus valdžią meilužiui Egistui. Ji įsitikinusi, kad šią istoriją jau seniai laikas pamiršti – tai kartoja ir Elektros draugės, – mergaičių choras, – klusniai ir kone obsesiškai šveičiančios ir taip baltą, spindintį marmurą nuo menamų dėmių, kurių nematyti plika akimi.

Įsisiūbavus spektaklio veiksmui, vonios kambarys išryškėja kaip traumos erdvė, celė, kurioje jau nežinia kiek metų nerimsta įsikalinusi Elektra, laukdama savo keršto valandos. Jos laukimas nėra ramus, pasislėpęs pasalose. Jis elektrifikuotas, žaižaruojantis. Elektra nerimsta, nepalieka ramybėje ir savo draugių, maištaudama prieš situaciją rūmuose ir savo motiną: „Pažiūrėkit į mane!“ – pasilypėjusi ant marmuro atbrailos ji šūkauja tarsi dėmesio reikalaujanti paauglė.

Pirmą kartą žiūrint spektaklį, erzino šis Elektros (aktorė Greta Šepliakovatė) demonstratyvus aikštingumas ir šūkavimas, kuris nepasirodė esantis stiprios moters, kaip publikacijose apie spektaklį dažniausiai pristatoma Elektros asmenybė, bruožas. Nepavyko suvaidinti – kilo mintis. Tačiau žvelgiant antrą kartą, supratau – ne, Elektra ir nėra stipri moteris. Ji vaikas. Vaikas, netekęs tėvo. Jos teisingumas – vaikiškas, dar nepažįstantis savo pasekmių. Niekindama Egistą nusivaipo „be-ee-ee“, kalbėdamasi su motina, sėdi ant marmuro atbrailos ir vaikiškai mataruoja kojomis. Elektros charakteryje nėra manipuliacijos, išmokto vaidmens, jos įtikinėjimai ir argumentai – vaikiška agitacija. Jos argumentai – emocijos, tuo tarpu motinos – iškalbos menas, retorika, ieškanti pasiteisinimų. Choras baltomis, beveik mokyklinėmis uniformos suknelėmis, klusniai išsirikiavusios paskui žudiką karalių Egistą ir vienbalsiai skanduojančios jam pagyras (tais pačiais žodžiais, kurios savo vyrui kartodavo Klitemnestra, – kalbančios tai ką reikia kalbėti, metaforiškai tampa nusikaltimo bendrininkėmis) – jos atrodo vaikai, tačiau išties yra tos, suaugusios, – išmokusios prisitaikyti, susitaikyti, išgyventi, nuslėpti savo nuomonę ir bandančios į racionalią logiką atvesti ir pačią Elektrą: „Negali nuolat kovoti su tais, kurie valdo“ – primena Hermijonė (aktorė Jurgita Maskoliūnaitė), „Nėra nieko naudingiau už sveiką protą ir apdairumą“ – tikina Ariadnė (aktorė Aistė Zabotkaitė). Choras supranta, kad neprisitaikiusių prie sistemos, prie valdžios, laukia tremtis – „Jei nesiliausi verkti, išsiųs tave, kur saulės skaisčios nematysi“.

Net jei šis Elektros vaikiškumas nebuvo numatytas, intencionalus vaidmens dėmuo, jis atsiskleidė – ir tai atveria visai kitą spektaklio kodą, ne ką menkesnį ir galbūt net gražesnį, nei mums pasiūlytų tiesiog stiprios moteris atvaizdas.

 

Lietuviškos kanklės Ledos rankose

Spektaklio muzikinį foną kūrė kompozitorius Miha Petric, kurį norisi pagirti už sprendimą į Antikinę tragediją integruoti lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir dainas (rauda apie motinėlę). Šis inkliuzas atrodė organiškas ir natūraliai išplaukiantis iš vyksmo. Skirtingų kultūrų sujungimas per muziką suteikė spektaklio turiniui universalumo – plėtojama skausmo, teisingumo siekio ir laukimo tema nepaiso kultūrų ir amžių skirties.

Nešina baltomis lietuviškomis kanklėmis scenoje vos kelis kartus pasirodo aktorė Jūratė Onaitytė, atliekanti archetipinį Klitemnestros motinos, Elektros senelės, Ledos vaidmenį. Jos žvilgsnis – panoraminis, regintis iš laiko nuotolio ir perspektyvos, gebantis įvertinti šiandieną rytdienos kontekste: „Moters užmojai greitai įsiplieskia, bet greitai ir užgęsta“. Tačiau Leda – tik atsiminimas iš mažosios Elektros vaikystės, tylus pasąmonės balsas, kurį užgniaužia teisingumo „akis už akį“ troškimas.

 

Išėjimo paieškos ir egzistencinė nemiga

Išskirtinis režisieriaus Jaša Koceli talentas – atskleisti aktorių judesių plastiką, kalbėti per judesį (choreografė Tajda Pobodnik), sustingusias mizanscenas, kurias baltoje erdvėje išryškina sodri spalvų  žaismė (šviesų dailininkas David Andrej Francky). Viena iš tokių ryškių mizanscenų spektaklyje – Agamemnono nužudymas, nutvieskiantis sceną raudona spalva, o jos centre išryškinantis šviesos duris. Simboliška, nes viso spektaklio metu Elektra tam tikra prasme ieško išėjimo iš savo celės. Kas galėtų būti tos išsilaisvinimo durys? Ji griebiasi ritualų, tiki aukštesne teisingumo ir dievų galia, kai suaugusieji tiki valdžia, kompromisais, nutylėjimais. Gražus spektaklio kontrastas tarp Elektros ir Klitemnestros maldos – Elektra žvelgia į šaltinį, o motina – į veidrodyje esančią save – malda jos skydas, vien retorika ir pasirodymas, be kreipinio į kažką aukščiau. Tą patį veidrodį Elektra infantiliai, demonstratyviai laižo ir bučiuoja, tarsi primenant, kad jos motinai atvaizdas, įvaizdis – svarbus ir puoselėjamas, o jai – tik atspindys, nesakantis nieko apie tai, kas jame iš tiesų slypi.

Elektros celė prasiplečia laike, kai vizijomis sugrįžta į vaikystę, į žaidimus su tėvu: „Tėvas pas mane ateina iš tamsos. Jis atsargiai prisiartina ir aš vaikštau po rūmus lydima jo šešėlio. Ir aš neišleidžiu nė garso, tol, kol jis įsikuria šalia manęs ir aš... judu savo tėvo link norėdama jį apkabinti, jį laikyti, jį... Aš ieškau vaiduokly paguodos.“ – scenoje nusileidžia stačiakampė, saulės šviesą primenanti lempa, kurioje, kaip atsiminimų šviesoje šildosi Elektra. Bet ir šios vizijos – dar vienas kalėjimas, dar viena celė mintyse, neleidžianti ištrūkti iš rūmų ir savo skausmo: „Tėti, paleisk mane!“.

Elektros tragedija tarsi vigilija, budėjimas, egzistencinė nemiga – Elektra laukia sugrįžtančio brolio Oresto, laukia keršto, motina Klitemnestra šio sugrįžimo laukia su baime: „Niekaip negaliu užmigti... Gal žinai kokių vaistų nuo nemigos?“. Mažoji Elektra teiraujasi senelės Ledos: „Kada visa tai pasibaigs? Kada visa tai pavargs ir užmigs?“... Keršto laukimas – ir tam, kuris jį planuoja, ir tam, kuris jo tikisi kaip prakeiksmo sau, sukelia insomniją. Ir viskas ko galiausiai trokšti, ta saldi tabletė, po kurios panirsti į tamsą. Kerštas – ne pasitenkinimas ar pergalė – tamsa, ramybė, poilsis nuo laukimo.

 

Esame savo aistrų marionetės

Elektros laukimas baigiasi – kerštas įvyksta. Įdomus režisieriaus sprendimas – Klitemnestra pati save uždusina dvejojančiomis Oresto rankomis, ištarusi „Mirties buvo per daug. Mirties buvo pakankamai“.

Ar motinos mirtis atneša Elektrai ramybę? Ne, kerštas yra alkanas žvėris, jis niekada nepasisotina – atpildo turi sulaukti ir Egistas. „Griebk jį!“ – skanduoja choras. Žmogžudystė sulygina Elektrą su savo pačios motina, sunaikina jos vaikišką ir nuoširdų būdą, ji spendžia spąstus ir manipuliuoja. „Kur tavo motina?“ – teiraujasi Egistas – „Ji prieš tave. Kitur jos neieškoki.“ – atsako Elektra.

            Spektaklio pabaigoje regime visas moteris – nuo Ledos iki Elektros vaikystėje – galiausiai kartu, glostančias viena kitai plaukus. Tik jas jungia ne ramybė ar susitaikymas, o likimas, šeimos kraujo prakeiksmas, prasidėjęs dar nuo protėvio Tantalo legendos, pasmerkto už savo sūnaus nužudymą.

            Režisierius Jaša Koceli, išlaikęs graikų tragedijos autentiką ir nesiūlydamas daug modernių kontekstų, palieka mums nemažai erdvės savo apmąstymams – interpretuoti Elektros pasirinkimus su atjauta ar panieka, mūsų pačių patirties kontekste ją suprasti arba ne. Kas ji? Tragiška asmenybė, kovojanti prieš sistemą, diktatūrą ir valdžią, į kurią patenkama ne už nuopelnus, o per klastą? Vaikas, kovojantis už savo mylimą tėvą ir jo atminimą? O galbūt savo pačios aistrų ir emocijų marionetė – finalinėje scenoje ji suvokia, kad dievų, kuriais tikėjo nebeliko ir akrobatiškai žaidžia ore laikydamasi juodos juostos, – savo kartuvių virvės?

Norisi pasidžiaugti, kad spektakliui pavyko išlaviruoti tarp klasikinio pastatymo ir modernios plastikos, kuri net ir šiuolaikiniam žiūrovui svetimą antikinę kalbą paverčia lengva, nekliūnančia. Režisierius Jaša Kocelis gerai kontroliuoja laiką ir veiksmo tempą, sugebėdamas sutalpinti tragediją į vienos dalies spektaklį, kuris, regis, nuvilnija per akimirką ir nepalieka kartėlio – su savimi išsineši tą marmuro ir stiklo švytėjimą, nušveistą ir išgrynintą iki esmės, suprantamos ir XXI a. žiūrovui. 

 

Kamilė Asadauskaitė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.