„Nova Lituania“: apie klaustrofobišką difuzijos dėsniui pavaldžią istoriją
2020-10-06

Nežinia, iš kurios pusės geriau prisėlinti prie Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“. Jis kaip baikštus žvėrelis vis praslįsta man pro pirštus ir kaprizingai nesileidžia uždaromas į vieną ar kitą narvelį. Pažiūri iš vieno šono – atrodo kone slunkiškai juokingas, iš kito – pamatai aštrius nagus ir tave vertinančias gudrias akis.

 

Į mums visiems iš vadovėlių daugmaž pažįstamą istoriją čia pažvelgiama netikėtai. Kai tarpukario Lietuvą iš visų pusių supa priešai ir Lietuvos išlikimo klausimas iš teorinės grėsmės tampa realia problema, Alekso Kazanavičiaus įkūnytas geografas Feliksas Gruodis (paremtas Kaziu Pakštu) vysto idėją, kaip sukurti „atsarginę Lietuvą“. Jis siūlo iš naujo sukurti šalį, kaip lietuvių koloniją, kažkur Naujajame pasaulyje.

„Jei į pripūstą balioną bakstelėsi adatėle, liks tik skutai, bet, jei jis pripildytas smėlio – durk, kiek nori, išbyrės tik kelios kruopelės. Taip pat ir su šalimis: turėdami plotą, kuris nepakankamai užpildytas žmonėmis, mes niekaip nevaliosime jo išlaikyti“, – vis kartoja mokslininkas, tvirtindamas, kad dėl to ši Lietuva pasmerkta.

Jis viską apgalvojęs ir pagrindęs, bet niekas į tai nežiūri rimtai. Visgi, kai situacija su kiekviena diena blogėja, o prezidentas (akt. Valentinas Masalskis) veikiau imituoja galią, Gruodis randa sąjungininką – ligotą buvusį ministrą pirmininką Joną Servų (prototipas Juozas Tūbelis). Pastarąjį puikiai suvaidina Vytautas Martinaitis.

Perskaičiau visas „Nova Lituania“ recenzijas, kurias radau, ir man nė viena jų nepatiko. Tikriausiai nepatiks ir maniškė. Atrodo, kad taip niekas ir neapčiuopia kažko esminio apie filmą, nors pati irgi nesugebu to įvardyti. Matyt, jei „Nova Lituania“ žiūri tiesiog kaip į kūrinį, jis geras, nors neįsimintinas. Visgi man jo vertė kitokia: tai tapo proga pergalvoti lemtingą laikmetį šalyje. Viena vertus, kaip ir mokyklos suole, tebegalvoju, kad tarpukaris yra unikalių pasiekimų laikas, antra vertus, taikli K. Kaupinio ironija kartais išprovokuodavo kognityvinį disonansą ir kviesdavo pažvelgti empatiškiau.

Bet tai toli gražu ne viskas: per tas porą klaustrofobijos, bejėgiškumo ir fatališkumo persunktų valandų mąsčiau apie to meto politinius lyderius, kurie nebuvo kažkokie kilnūs ypatingų gebėjimų antžmogiai, o veikiau atsitiktinių aplinkybių išdava. Apie baimę ir net gėdą, kai tiesa tavo pusėje, bet stipresnės jėgos su tavimi elgiasi kaip arogantiškas kiemo peštukas… Nes gali…

O kaip turi jaustis žmonės, kai stebi, kaip lėtai dūžta jų lūkesčiai bei ateina supratimas, kad jų gyvenimas nebetekės normaliai ir galimai visas jų įdėtas darbas kuriant savo namus, karjerą greitai pasirodys bergždžias? Kaip ir ankstesnėje K. Kaupinio kūryboje (pavyzdžiui, filme „Triukšmadarys“) čia irgi jautiesi tarsi – kankinamai – belaukdamas Godo. Žinai, kad turi įvykti kažkas lemtingo, kas viską apvers aukštyn kojomis, bet taip ir nesulauki. Sutrikęs ir pametęs kryptį blaškaisi kažkur „viduryje“.

Vienas iš įdomiausių akcentų pasirodė filme šmėstelėjančių karių padėtis: t. y. kaip jie reaguoja į vis prastėjančią saugumo situaciją ir didėjantį nuolaidžiavimą to meto priešams. Nors į tai daug nesigilinta, mintys nejučia grįždavo prie to, kaip turi jaustis žmogus, kuris, vedamas idealų ir ryžto ginti valstybę, didelę  gyvenimo dalį skyręs rengimuisi bet kurią akimirką stoti į kovą, verčiamas pasiduoti be kovos. Įdomu, koks tai turėtų būti smūgis savęs suvokimui? Juk kelias, kuriuo ėjai visą gyvenimą, tikslai, kuriuos sau kėlei, staiga tampa beprasmiški.

Čia būtina paminėti sceną, kai pajūryje Gruodis ir Servus sutinka Lietuvos kariuomenės karį, kurio laidai, dar visai neseniai baigiant studijas, prezidentas sakė sveikinimo kalbą apie pareigą ir atsakomybę ginti Lietuvą ir jos žmones. Karys – tiesa, ne visai taikliai – išlieja savo pyktį ant Servaus, buvusio premjero, už dabartinį politinį kursą. Atėjus lemtingai akimirkai, Klaipėdoje tarnavusiems įsakoma ne kovoti prieš vokiečius, šiems užsimanius atplėšti šį kraštą nuo Lietuvos, o pasitraukti. Dar daugiau – gėdai ir pykčiui pakurstyti yra ir vyšnaitė ant torto – jie ne tik nekovojo, bet paliekamus barakus privalėjo sutvarkyti agresoriams...

Scenarijus žiūrovui pakursto pyktį: politikai pasimetę ir nežino, kaip elgtis, bet tiems, kurie visą gyvenimą ruošėsi tokiai situacijai, surišamos rankos veikti. Tokią emociją sustiprina, kad susidūrus įtakingam politiniam veikėjui ir paprastam kariui, pirmasis tyli pabrukęs uodegą. Nepaisant situacijos sudėtingumo, viskas galiausiai atsimuša į paprastą tiesą – arba kovoji, arba lauki, kol tave gyvą suės.

Vis tik, nors „Nova Lituania“ pasakoja apie skausmingą mūsų istorijos tarpsnį, tai daroma ne didaktiškai ir be rožinių iliuzijų. Viskas apibarstoma ironijos ir humoro sluoksniu, kas kuria kone siurrealistinį vaizdą. Juokas – kaip vienas gynybinių mechanizmų? Humoras taip pat leidžia skaidriau įžvelgti praeities stabus – prezidentas, kuriam aktualiau svarbiau gera reputacija nei realus problemų sprendimas, suglumę svarbiausi valstybės vyrai, ginti savo šalies teritorijos negalintys kariai, intelektualai, kurių nuomonė mažai kam įdomi…

Žinoma, tada atsistoji nuo savo šiuolaikinės patogios sofos ir susimąstai, kiekgi iš tiesų galime vertinti praeities asmenybes ir jų sprendimus? O argi patys būtume pasielgę daug geriau panašiomis aplinkybėmis?

Tikriausiai jau aišku, kad aš į „Nova Lituania“ žiūrėjau veikiau ne kaip į meno kūrinį, o kaip į  provokaciją. Man tapo įdomiau, kokiomis kryptimis dėl šio filmo keliauja mano mintys nei pats filmas.

Vis tik vienas dalykas man labai nepatiko: „Nova Lituania“ pasaulis labai jau vyriškas – išgirstame vos dvi moteris, ir tai tik „namų“ reikaluose. (Rasa Samuolytė vaidina Gruodžio žmoną, o Eglė Gabrėnaitė – kaprizingą bei priekabią jo uošvę; beje, pagiriamasis žodis E. Gabrėnaitei – jos personažo nuoširdžiai nepakenčiau vos po minutės). 

Nežinau, ar toks „sterilumas“ tiesiog atsitiktinumas, ar bandyta akcentuoti tarpukariu populiarintą tuometinio prezidento Antano Smetonos kryptį, dėl „moterų grąžinimo į šeimą“ (t. y. išstūmimo iš politinio gyvenimo). Bet kuriuo atveju moterims nebent šmėstelint antrajame plane, tuometė visuomenė atrodo... nykiai... O juk stiprių ir daug pasiekusių moterų būta ir anuomet: būtų buvę malonu pamatyti nors vieną iš tokių personažų (jei reikia įkvėpimo, rekomenduoju atsiversti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“).

Pabaigai – rekomendacijos. Jei domitės Lietuvos istorija, „Nova Lituania“ jums turėtų labiau atsiskleisti ir palikti didesnį įspūdį. Vis tik čia netrūksta autoritetų kvestionavimo ir net pasišaipymo, dėl to, jei tarpukarį laikote „aukso amžiumi“, rizikuojate iš kino teatro išeiti susierzinęs. Gal ir sveika, bet ne itin malonu. Be to, susigaudydami istorijoje, galėsite smagintis spėliodami, kuris personažas kokią istorinę asmenybę atitinka ar geriau suvokti kontekstą, kas atneš visai naujų „spalvų“ šiam nespalvotam filmui.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.