Žiūrovų akimis: Klasika su kerzais
2020-06-10

Karantinas privertė keisti kultūrinius įpročius. Kai teatrų bei koncertų salės uždarytos ir ima trūkti renginių, tenka dairytis pakaitalo. Anksčiau ar vėliau atsisuki į beribį internetą.

Išties – nemažai įvairių sričių atlikėjų savo žiūrovų/ klausytojų nepaliko ant ledo ir savo menu dalinosi per tiesiogines transliacijas, perkeldami savo produkciją į elektroninę erdvę ar apskritai nemokamai atidarydami savo archyvus.

 

Paskutinis koncertas, kurio klausiausi tokiu būdu – David Garrett & the Band „Explosive Live“ per „Tiketa.lt” platformą. Mano išvada: jei esate tėvai, kuriems nepavyksta prikalbėti vaikų eiti į muzikos mokyklą ir mokytis groti smuiku, parodykite jiems David Garrett. Galiu lažintis, kad jie nebegalvos, kad klasikinė muzika nuobodi ar senamadiška.

Šis Vokietijoje gimęs smuiko virtuozas (tikras vardas David Christian Bongartz) iš pirmo žvilgsnio yra kiek neįprastas smuikininkas. Ilgi plaukai, tatiuruotės ir kareiviški batai sufleruotų, kad jo rankose pamatysime elektrinę gitarą, o ne elegantišką smuiką. Vis tik šis nuolatos besišypsantis klasikinės muzikos chuliganas turi misiją – kaip pats sako, jis nori masinę auditoriją supažindinti su klasikos šedevrais ir parodyti, kad klasikiniai kūriniai nėra skirti siaurai intelektualų grupelei. Būtent dėl to šis išgirtasis įspūdingos biografijos smuikininkas maždaug prieš dešimtmetį žengė žingsnį į mažiau tyrinėtą teritoriją ir ėmė groti jungdamas įvairius muzikos stilius (angl. „crossover“). Žinoma, visada su klasikos skoniu. Nors stilių mišinys mene nėra nauja idėja, tai nesumenkina D. Garrett muzikinių eksperimentų populiarumo.

„Explosive Live“ koncertas virtualiai erdvei parengtas prieš trejus metus. Nufilmuota tvarkingai, nors ir neypatingai. Visgi reikia pripažinti, kad puiki nuotaika žaižaruoja ir per ekraną: D. Garrett ir jo grupė sugebėjo surengti organišką ir tikrai jaukų šou. Ne veltui žiūrovų salėje matai itin margą auditoriją – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senolių. Ir visi šėlsta, siūbuoja ir, aišku, šypsosi. Kaip ir pats Garrett – pradėjęs nuo mažų dienų, scenoje jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jo ir auditorijos „chemija“ yra pavydėtina. Va, tada ir pasigaili, kad sėdi prieš ekraną, o ne stebi gyvai – atrodo, kad vakarėlis puikus. Nors jis Lietuvoje koncertavo jau triskart, neatrodo, kad grįš greitu metu. Artimiausi, rudeniui skelbiami, koncertai drieksis po Ukrainos ir Rusijos miestus.

Asmeniškai man D. Garrett patinka tuo, kad neskausmingai praplečia žiūrovų muzikinį akiratį ir, pasitelkdamas populiariuosius žanrus, moko mėgautis klasika. Ar galite įsivaiduoti, kaip skamba Antonio Vivaldi „Vasara“ iš garsiojo ciklo „Metų laikai“ su roko atspalviu? Arba kaip atrodo moderni Čaikovskio kūrinių interpretacija? Tiesa, „Explosive Live“ koncerte kur kas daugiau roko ir rokenrolo, vis tik jų instrumentinis atlikimas, vyraujant smuikui, žavus ir niekur nepametamas tas klasikos dvelksma. Prince „Purpurinis lietus“ („Purple Rain“), Michael Jackson „Mes jiems nerūpime“ („They Don’t Care About Us“) ar „Vaiduoklių medžiotojų“ („Ghostbusters“) - tai tik keletas kūrinių iš margo asorti. Nors D. Garrett groja daug kitų – ir senųjų, ir šiuolaikinių – kompozitorių kūrinių, turi ir originalios muzikos.

Priėjus prie rekomendacijų dalies, tenka pasvarstyti. Nepaneigsi – visų atlikėjų įgūdžiai įspūdingi, nesvarbu, ar tai būtų smuikas, ar elektrinė gitara. Vis dėlto keliantiems labai aukštus standartus kultūrai šio koncerto veikiausiai nerekomenduočiau. Tikriausiai pastariesiems pasirodys, kad tai „nerimta“, „per daug pataikaujama vidutiniam klausytojui“ ir [įterpti visus kitus panašius argumentus].

Negali sakyti, kad jie būtų neteisūs: pirmiausia D. Garret pasirodymas yra šou ir iš tiesų taikomasi prie įvairaus muzikinio skonio ar klausytojų išprusimo. Bet ar tai jau taip blogai? Ypač, kai atlikėjai gali pasigirti nerealiais įgūdžiais, be to, surengti gerą šou bei pradžiuginti žmones irgi reikia sugebėti bei įdėti daug darbo. Dėl to D. Garrett pasirodymą ypač rekomenduočiau įvairaus amžiaus klasikinės muzikos „pradinukams“ ir šeimoms. Tai tokia muzika, kuri subalansuota visoms kartoms.

Pabaigai keletas minčių dėl kultūros renginių virtualioje erdvėje. Nežinau, kaip Jums, bet man, nepaisant neblogų pasirinkimo galimybių, per karantiną pritrūko kultūros teikiamos socialinės patirties. Supratau, kad man malonūs su ėjimu į renginius susiję ritualai – nuo puošnesnės suknelės pasirinkimo iki įspūdžių dalinimosi po renginio su draugais. Visgi, manau, kultūrinio gyvenimo persikėlimas į virtualią erdvę net ir be pandemijų populiarės. Tai nėra blogai. Be tokių aiškių privalumų kaip galimybė nesunkiai ar pigiau gauti kokybiško turinio, pamatyti tų menininkų pasirodymus, kurie galbūt niekada neatvažiuos į tavo šalį, yra ir kitų svarbių aspektų.

Pavyzdžiui, aštrėjant klimato krizei, dalis atlikėjų vis daugiau dėmesio skiria muzikos industrijos tvarumui ir jos neigiamo ekologinio poveikio mažinimui. Atsisakydami keliauti į gastroles, dažniau siūlydami koncertus klausytis per tiesiogines transliacijas, atlikėjai išreiškia tam tikrą savo politinę/pilietinę poziciją. Vienas iš garsiausiai nuskambėjusių pavyzdžių – populiarios britų grupės „Coldplay“ ambicija bent laikinai atsisakyti turų, t. y. kol nepavyks rasti būdų, kaip tvariau rengti savo pasirodymus. Ir jie ne vieninteliai – pavyzdžiui, Vokietijoje net įkurta tokia organizacija kaip  „Green Touring Network“, kuri dirba būtent su tokiais klausimais.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.