Rusų kritikai apie Koršunovo „Žuvėdrą“ Maskvoje: taip reikia statyti Čechovą mūsų laikais, arba Oskaras už režisūrą
2020-04-08

„Oskaras už režisūrą“, „Pavyzdys, kaip reikia statyti Čechovą mūsų laikais“, „Naujas žvilgsnis į Čechovą“, „Vieni geriausių artistų“, „Ideali aktorių atranka“, „Madingas europietiškas reiškinys“, „Visiškai naujai skambantis Čechovo tekstas“, „Nuo humanizmo pjedestalo nukeltas Čechovas“, „Tvirtai sudėta spektaklio struktūra“, „Į šiuolaikinį žiūrovą pataikantis spektaklis“, „Gyvesnė už gyvuosius „Žuvėdra“, - tokiomis frazėmis pirmuose laikraščių ir portalų puslapiuose rusų kritikai pasitiko režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ premjerą, pristatytą garsiajame Maskvos dailės teatre.

 

 

O. Koršunovas buvo pakvietas statyti „Žuvėdrą“ ne šiaip „viename iš daugelio Maskvos teatrų“. Maskvos dailės teatras - tai scena, kurioje prieš daugiau nei šimtą metų prasidėjo Antono Čechovo „Žuvėdros“ epocha. Būtent čia bendradarbiaujant A. Čechovui ir Konstantinui Stanislavskiui įvyko pirmoji šios pjesės premjera.

O. Koršunovo premjera - irgi ne šiaip „vienas iš spektaklių repertuare“. Režisierius pakviestas pastatyti svarbiausią A. Čechovo pjesę jo 160-ies metų jubiliejaus proga. Pakviesti lietuvių režisierių statyti vieną ryškiausių rusų dramaturgijos kūrinių istoriškai vienoje svarbiausių Maskvos scenų ir dar bene geriausio rusų dramaturgo jubiliejaus metais - tikrai nemenkas rusų teatrinės bendruomenės nusilenkimas O. Koršunovo talentui.

Nors dėl COVID-19 viruso grėsmės buvo parodyti tik trys O. Koršunovo „Žuvėdros“ spektakliai, ji jau spėjo tapti tema nr. 1 tiek spaudoje, tiek socialinių tinklų diskusijose. Ne išimtis ir geltonoji spauda, sekanti didžiąsias scenos žvaigždes - jų tarp „Žuvėdros“ aktorių buvo kaip niekad daug. Jau dabar rusų teatrinė bendruomenė kalba, jog O. Koršunovo pastatymas, penktoji šios pjesės interpretacija Maskvos dailės teatre, įeis tiek į šio teatro, tiek tiek į apskritai teatro istoriją. Nepaisant netgi to, jog tai tikrai nebuvo tas įprastas „čechoviškas“ pastatymas.

„Iš tiesų, iš aktorių buvo pareikalauta visai kitokios vaidybos nei jiems įprasta. Jie yra žvaigždės, juos myli žiūrovai ir jie gerai žino, kuriuo profiliu geriau stovėti į žiūrovus. O čia buvo pareikalauta visai ko kito. Ir visgi, jie atsisakė savo gražiosios profilio pusės. Stebuklas įvyko“, - po sėkmingos premjeros kalbėjo O. Koršunovas.

 

Jūsų dėmesiui - tik maža dalis po premjeros pasirodžiusių publikacijų.

 

Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ Maskvos dailės teatre: subtilus spektaklis apie grubius žmones

Alla Šenderova

 

Lietuvio Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ sukurta pagal geriausias šiuolaikinio meno tradicijas: nėra „ketvirtosios sienos“, todėl aktoriams netenka žvelgti į publiką stikliniais žvilgsniais. Nerdami į salę (vietoj įprastų MDT laiptelių, šį kartą pamatėme kopėtėles – kaip baseine), jie nepalieka savo personažų. Tiksliau, jie nuo pat pradžių personažus tarsi nuslopina, pripildydami juos savo aktorinės gyvybės. Juolab, kad teatras ir aktoriai – tai viena iš Čechovo pjesės temų.

Sakoma, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė peržiūrėjo spektaklio dalyvių paskyras soc. tinkle „Instagram“, aiškinosi, kaip kas rengiasi, ir galvojo apie kostiumus, kuriuos jie galėtų apsivilkti ir gyvenime. Štai, pavyzdžiui, Polina Andrejevna. Jos jaukų sportinį kostiumėlį aktorė Jevgenija Dobrovolskaja galėtų nešioti nors ir kasdien. Tik be blizgančių ir čežančių marškinėlių – tai jau nerangios ir nelaimingos, prie Dorno besiglaustančios ir godžiai paskutiniuosius jaunystės lašus geriančios Polinos atributas.

Natūraliai atrodo ir Irinos Komissarovos dekoracijos. Iš pradžių, regis, jų tiesiog nėra. Tėra iš abiejų pusių veikiantys dideli stikliniai langai. Kartais atrodo, kad personažai sėdi verandoje, o už stiklo atsispindi ežeras (vaizdo projekcijų pagalba). Ir staiga viskas keičiasi vietomis – aktoriai tarsi sėdi lauke, o ežeru tampa žiūrovų salė.

 

Apskritai, tai labai ekologiška „Žuvėdra“. Ir ne tik todėl, kad čia nerodoma paukščio iškamša (paukštį Treplevas išlanksto iš popieriaus), bet dėl to, kad čia aktoriai nelaužo nei savęs pačių, nei žiūrovų, versdami juos patikėti visokiais „o dabar įsivaizduokime, kad...“. Galite sėdėti salėje ir žiūrėti į dangumi slenkančius debesis (puikus Arčio Dzervės darbas su vaizdo medžiaga) arba gėrėtis nuo stiklo krentančiais saulės blyksniais (įstabios Eugenijaus Sabaliausko šviesos), tada užmesti akį į išmanųjį telefoną, tada – į kaimyno atspindį scenos veidrodyje. O jau tada – į artistus, kurie kažkaip nepastebimai pereina nuo improvizacijos spektaklio prologe prie labiausiai nuvalkiotos Čechovo pjesės. Ir tekstas skamba visiškai naujai.

Naujasis spektaklis savimi užpildo ne tik sceną ir salę, bet dar ir fojė. Įvykus spektaklio apie pasaulio sielą fiasko, ekrane pasirodo Kostia, besiblaškantis koridoriuje tarp MDT korifėjų portretų. Tai, beje, viena skaudžiausių ir labiausiai prie Čechovo priartėjančių šio spektaklio akimirkų: jaunas avangardistas Treplevas karštligiškai bando rasti sau vietą, įsitaisyti į garbingą teatrą, kuris jo nepriima.

„Norėjau savyje atrasti ir pakelti visus teatro dumblius“, – interviu sakė Darja Moroz. Ir ši autoparodija pavyko. Tiek Arkadina, tiek Treplevas – tai žmonės impulsyvūs, gerai girdintys patys save, tačiau labai žiaurūs su aplinkiniais. Jiedu gali meistriškai tardami tekstus suvaidinti sceną iš „Hamleto“ ir tuoj pat vulgariai susipešti. Šiurpoka stebėti, kaip monologo apie pasaulio sielą autorius, ką tik Dornui išpažinęs savo nuodėmes, kojomis atstumia jį įsimylėjusią Mašą (Svetlana Ustinova).

Monologą apie pasaulio sielą Nina skaito įsprausta į sidabro spalvos lateksinį kostiumą. Tačiau iki nešvankumo efektinga mados demonstracija greitai nutraukiama: režisierius akcentą nuo jos perkelia į žiūrovus, t. y. į Arkadinos namiškius. Jie, susirinkę į Treplevo spektaklį, patys virsta pasaulio siela: pagal muziką ir blyksinčią šviesą pašaipiai besiraitančia kolektyvine pasąmone, spėjančia dar ir santykius išsiaiškinti. Visa tai – tiksliai pagal Čechovą. Ir viskas taip stilinga, grėsminga ir plastiška, jog neradęs spektaklio programėlėje choreografo pavardės, imi ir susimąstai, ar tik ne pats Treplevas visa tai ir sugalvojo?

Bendrai tariant, realybė čia dvejinasi, negandos auga, ir kuo toliau, tuo pavargusiam žiūrovui mažiau aišku, kur baigiasi scena ir kur prasideda gyvenimas. Paskutiniajame veiksme pasenusiam ir juodai persirengusiam Treplevui pasirodanti Nina tapo, regis, dar gražesnė. Bet dabar ji aktorė ir savąjį monologą perskaito su Tatjanos Doroninos įkvėpimu. Nuo šito galima ir nusišauti.

Širdį draskančio finalo, kuriame Arkadina dar nieko nežino, bet jau viską nujaučia, čia nebus. Tai – pernelyg subtilu ir poetiška. Tai – ne čionykščiams žmonėms. Žmonės čia paprastesni. O ir visos tos čechoviškos potekstės jau atsibodo. Kam jos? Štai, pažvelkite kad ir į tą žmogų, sėdintį septintos eilės viduryje. Sėdi sau, dairosi, pavargo – išsiėmė telefoną ir kažką rašo. Štai pakėlė akis. A, tiesa, tai juk aš.

 

 

Oskaras už režisūrą: į Čechovo vardo MDT grįžo „Žuvėdra“

Svetlana Naborščikova

 

Čechovas „Žuvėdrą“ pavadino komedija, taip apstulbindamas teatrologus ir garantuodamas galvos skausmą režisieriams. Kokia gi tai komedija, jei jos personažams, paprastai tariant, visiškos šakės? Treplevas du kartus bando nusižudyti: antrą kartą – sėkmingai. Zarečnajos neįleidžia į gimtuosius namus. Maša pamiršta alkaną vaiką. Medvedenkos alga – 23 rubliai. Iš viso ir viskam... Santykinai sėkmingai gyvena tik Arkadina su Trigorinu, nors ir jų spintose pilna savų griaučių. Žodžiu, komizmo – nulis, bet geram režisieriui dramaturgo žodis yra įstatymas. O Koršunovas – ne tik geras režisierius, bet ir žmogus su išmone, todėl jis išplėtojo bei pagilino autoriaus mintis. Ir išėjo ne šiaip komedija, o linksmas pokštas su pasišokimu. Svarbiausia, kad visi liko gyvi ir sveiki.

Įeini į salę, o po ją vaikštinėja aktoriai. Ir kostiumai, ir makiažas – viskas kaip pas žiūrovus. Pasivaikščiojo po sceną, nusileido į salę. O toliau – dar daugiau: interaktyvi scena virsta viešųjų ryšių akcija. „Neišjunkite savo mobiliųjų telefonų, – šaukia nuo scenos. – Reklama Maskvoje brangiai atsieina, o mums norėtųsi, kad apie mūsų spektaklį sužinotų kiek galima daugiau žmonių. Grotažymė – labai paprasta!“

O grotažymėje – žuvėdra ir peslys. Peslys – kiek didesnis plėšrūnas nei žuvėdra, tad šios dvikovos baigtis lyg ir aiški. Engia jis, balandėlis, Čechovo paukštį, bet, pasikartosiu, daro tai linksmai ir interaktyviai. Štai sodybos gyventojai susėdo, laukdami, kol prasidės Kostios pjesė. Tiesiai prieš salę. Patyli minutę, dvi, tris. Žiūrovai nerimauja, ploja, švilpia. „Siera dvokia!“ – praneša. Jie lyg irgi laukia ir vaidina. Tiesa, sušokti rokenrolo pagal „Prodigy“ su Arkadina ir Treplevu (motina su sūnumi pažymi spektaklį apie pasaulio sielą) nepavyksta – į sceną baisu ne tik užlipti, bet ir žiūrėti: viskas kažkur skuba, dunda, barška, žybsi, mirguliuoja. Nutilus – vėl ima griaudėti. Su tempo ritmu režisieriui viskas tvarkoj. Ir tarpusavio supratimas su aktoriais pasiektas. Tarp geriausių jų pasiekimų – sarkazmas ir draivas.

Darja Moroz (Arkadina) nuostabiai vaidina prašmatnią pasileidėlę. Galima ją pastatyti vitrinoje prie teminės parodos „Žuvėdra. Perkrovimas“ (ji - teatro foje). Ten pat patalpinama prašosi ir  pasiutusi neurastenikė Maša (Svetlana Ustinova), tvirtasis Šamrajevas (Jevgenijus Sytas) ir visur spėjantis Medvedenka (Pavelas Vorožcovas). Igoris Vernikas (Trigorinas) gausybe staigių judesių primena Korzuchiną, kurį jis neseniai suvaidino Bulgakovo „Bėgime“. Bet tai suprantama: ir anas buvo niekšas, ir šitas.

 

Atklydėlis paukštis

Tatjana Vlasova

 

Nieko nuostabaus, kad ši „Žuvėdra“ prasideda nuo „Instagram“ sesijos prologe. Trečiasis skambutis dar nesišviečia, o aktoriai, su elegantiškąja Darja Moroz priešaky, jau „apšilinėja“: žaidžia su žiūrovų sale, siūlydamiesi asmenukei ir kviesdami tuoj pat publikuoti nuotraukas ar vaizdo įrašus su grotažyme #чайкакоршун (rus. k. čaika – žuvėdra, o koršun – plėšrus vanaginių šeimos paukštis peslys, – vert. past.). Atsisakyti neįmanoma. Nors ir aišku, kad scenoje nevaržomai pajuokiamos šių laikų mados, nuo kurių priklausomi tapo kone visi: transliuoti savo gyvenimą, o tiksliau jo patobulintą, „nugrimuotą“ (kartais jau ir nebeatpažįstamą) versiją socialiniuose tinkluose. Čia, prologe, užduodama spektaklio forma: aktoriai, kurie vaidina aktorius, daugiausiai likdami patys savimi.

Atsakydamas į klausimą, kas pirmiau – teatras ar gyvenimas, – Oskaras Koršunovas pirmenybę atiduoda pirmajam. Be viso kito, jo „Žuvėdra“ dar ir apie gyvenimą dėl akių, dėl publikos, be kurios žmogiškosios dramos neapsieina. Žiūrovų buvimas yra pageidautinas ir net būtinas (ypač tokiems kaip Treplevas, viską statantiems ant teatro kortos). Pačią skaidrią erdvę scenografė Irina Komissarova sukūrė taip, kad net intymus gyvenimas neišvengiamai tampa viešas (pavyzdžiui, susikibus Arkadinai ir Trigorinui, kiti veikėjai renkasi slapčia žiūrėti pro stiklą, bet vėliau, pasijutę nejaukiai, jie nusisuka – tai pernelyg atvira). Panoraminiai verandos langai su vaizdu į begalinį ežerą čia – kaip vitrina, kurioje demonstruojamas ambicijų, egoistinių pretenzijų ir pavydo žaidimas, kuriuo „užsikrečia“ kone kiekvienas personažas. „Žuvėdroje“ jis plinta epidemijos greičiu ir situacija tampa itin liguista.

Režisierius A. Efrosas „Žuvėdros“ personažus palygino su kroketo kamuoliais: „jie skausmingai daužosi vienas į kitą, vienas nuo kito atšoka, trenkiasi į kitus...“. Koršunovas tai parodo išdidindamas žiaurumą, su kuriuo šie žmonės atstumia vienas kitą, ir taip užaštrina jų egoistinius jausmus. Jis nukelia Čechovą nuo „humanizmo pjedestalo“, atmeta elegiškas intonacijas, prideda aštrumo, brutalumo, o Kostios Treplevo ir beviltiškai jį įsimylėjusios Mašos (Svetlana Ustinova) atvejais, – pasiekia tam tikras garsumo ribas: jų nusivylimas, viršijantis bet kokias ribas, pagarsinamas iki grupės „Rammstein“ muzikos decibelų. MDT sienos dreba nuo industrinio metalo muzikos ritmų, kai visų nesuprastas jaunas režisierius (o Treplevas savuoju spektakliu tikėjosi „pakeisti motiną“, naująja forma „užmušti“ Trigoriną ir priversti Niną jį pamilti galutinai) blaškosi po fojė tarp Čechovo, Stanislavskio, Tabakovo portretų, lankstosi autoritetams, lyg ieškodamas jų prieglobsčio. Ir neranda vietos sau. Jis čia – nereikalingas.

„Dabar arba niekada“, – nusprendžia „Žuvėdros“ herojai. Nėra laiko repetuoti savo gyvenimą, laikas veikti. Metas suprasti, ką tu gali, kas tu esi. Šiuos „hamletiškus“ klausimus Oskaras Koršunovas įdiegė į pačią spektaklio „konstrukciją“ ir Maskvos dailės teatre sukūrė premjerą, pagrįstą daugeliu atspindžių. Čechovas atspindi Šekspyrą, „priklausančiųjų nuo teatro“ – tiek „senių“, tiek pradedančiųjų – likimai atspindi vieni kitus, o pats spektaklis atspindi teatrą kaip „naująją gyvenimo formulę“.

 

 

#чайкакоршун, arba naujas žvilgsnis į Antoną Pavlovičių

Olga Šišorina

 

Treplevo spektaklis – viso, kas vyksta, kertinis akmuo. Čia ir įžymi aštuonių MDT trupės narių trukmės pauzė, ir Nina Zarečnaja kaip mišinys ateivės iš kitos planetos ir Whitney Houston bei jos – oho, kokio! – pasirodymo atliekant „Queen of the night“ filme „Asmens sargybinis“. Čia ir migla, dūmai, Sodoma ir Gomora, juokeliai apie imersinį spektaklį tamsoje. Visa tai papildo grupės „Prodigy“ muzika. Ir štai jau švelnusis Trigorinas pašoka iš savo vietos, riktelėjęs „atvažiavau ilsėtis, o ne apakti“. „Liūtai, ereliai ir kurapkos“ nebeatpažįstami ir tik nelaimingoji Maša (sukrečiantis Svetlanos Ustinovos vaidmuo) jaučia kažkokią šio monologo esmę, jo metu išrėkdama savo nepasidalintą meilę. Manau, Mašos personažas yra svarbiausia šio spektaklio puošmena. Ustinovos veikėja pavyko tokia gyva, pažeidžiama, tarsi ji būtų drugelis, kurio nevalia liesti. Besiblaškantis, geriantis ir kiekviena savo ląstele mylimą žmogų jaučiantis drugelis.

Čia įdomios beveik visų personažų traktuotės: Stanislavo Dužnikovo Dornas – kaip kažkoks visuotinis egzistencinis psichoanalitikas, gerasis daktaras Ai-skauda; Pavelo Vorožcovo Medvedenka – nerangus ir dėmesio reikalaujantis „į Mašą įsisiurbęs parazitas“; kažkoks pernelyg guvus ir šnekus Šamrajevas (Jevgenijus Sytas). O Jevgenija Dobrovolskaja šia „Žuvėdros“ versijoje tarsi surenka „pilną trobą“: dabar ji – Polina Andrejevna ir tuo ji uždaro savo personažų, sukurtų pagal šią pjesę, galeriją. Tokios Polinos Andrejevnos mes nematėme: nedaug teksto, daug faktūros ir apskritai – Dobrovolskaja gali tiesiog stovėti scenoje, o žiūrovai salėje perskaito viską, ką atsineša jos personažas, ir prapliumpa aplodismentais.

Ne veltui patys aktoriai sako, jog jų „Žuvėdra“ – tai mažas piktas paukštis. Šis pastatymas jau kaltinamas pertekliniu agresyvumu ir „nečechovišku“ perskaitymu. Taip, spektaklis tikrai nėra rafinuotas ir ramus, bet jame glūdi kažkoks gyvenimo šėlsmas.

 

 

Plėšrūniškas karmos žavesys

Natalija Kaminskaja

 

Žiauriame ir nevilties kupiname Koršunovo spektaklyje susijungia jei ne „naujos“, tai bent šiuolaikinės teatro formos su senosiomis. Tačiau jungiasi jos „nesistumdydamos“, o sueidamos į polifoniją. Čia esama akivaizdžių klasikos aktualizavimo ženklų: ir vaizdo projekcijos, ir „burtų ežeras“ kaip didelė stiklinė siena, ir „trash“ stiliaus raudona šviesa, ir „nuo savęs“ sakomi tekstai, ir šiandieninė apranga bei muzika (kompozitorius Gintaras Sodeika), ir šiurkščios intonacijos (elegiškojo Čechovo gerbėjams jos turbūt klausos neglosto), ir tas interaktyvus sarkastiškas prologas. Bet viskas užtikrinta itin smulkmeniškos psichologinės žaismės, tiksliais vertinimais ir gerai išgalvotais tipažais. Čia kiekvienas personažas turi savo istoriją ir savo biografiją.

Žiaurumas kaip egoizmo išdava (o „Žuvėdra“ – tai pjesė ir apie egoizmą) Koršunovo spektaklyje taip pat tampa veidrodinių atspindžių grandine. Arkadina, pastebimai suirzusi, reaguoja į Kostios pretenzijas, Kostia – į iš liūdesio pajuodusią Mašą; Nina paskutinėje scenoje vos atlaiko Kostios liejamus jausmus. O, atvirai tariant, susirūpinusi savo monologais, gal ir apskritai jo nei mato, nei girdi. Beje, šiame spektaklyje Kostia nenušauna žuvėdros prie ežero – jis atneša gyvą pagautą paukštį ir Zarečnajai matant jį tiesiu taikymu užmuša. „Чайка. Коршун“, – prologe skelbia Arkadiną vaidinanti Moroz, duodama žaismingą užuominą į režisieriaus pavardę (rus. k. „čaika“ – tai žuvėdra, o „koršun“, – plėšrus vanaginių šeimos paukštis peslys, – vert. past.). O juk abu paukščiai vis tiek yra Dievo sutvėrimai ir abu gali skaudžiai suduoti snapu.

Visi be išimties Maskvos dailės teatro aktoriai šiame spektaklyje vaidina absoliučiai šiuolaikinius žmones, grynai šiandieninę istoriją – kad ir parašytą prieš daugiau nei šimtmetį. Dairymasis į sienų, tarp kurių tai vyksta „didingą praeitį“, čia permiežiamas ironija, o štai tikrų, gyvų individų realios dramos vaidinamos rimtai. Kaip turbūt ir turėtų būti, pjesė atlieka savotiškos išpažinties funkciją ir režisieriui, ir jo aktoriams. Nes kiekvienas jų turi ką atvirai pasakyti ir apie save, ir apie garbingą publiką, besiveržiančią į šią madingą premjerą.

 

 

„Žuvėdros“ premjera MDT: žiūrovams leido fotografuotis ir darytis asmenukes

Marina Raikina

 

Iš tiesų, režisierius iš Lietuvos „Žuvėdrą“ puolė kaip peslys savo auką. Bet nesudraskė jos, o nuo pat pradžių tarsi pribloškė netikėta interaktyvia scena, kurios tema – „Čechovas ir šiuolaikybė“. Žiūrovai dar tik sėdasi į vietas, o scenoje jau pilna koja vyksta uždegantis veiksmas. Aktoriai vaikštinėja, lyg būtų namie – laisvai ir tyčia garsiai kalbasi, prisistato publikai, traukia vienas kitą per dantį.

Žuvėdra–peslys (rus. k. #чайкакоршун) – už šios grotažymės slypi žodžių žaismas. Žuvėdra – paukštis. Peslys – režisierius Oskaras Koršunovas. Tai žiūrovams ištransliuoja vasarišku baltu kostiumėliu ir kelnėmis apsirengusi Darija Moroz. Pergalinga, pakiliai emociškai nusiteikusi – seniai jos tokios nemačiau.

Ir aktoriai nieko prieš, kad publika su jais darytųsi asmenukes, fotografuotųsi ir iš karto tiesioginiu ryšiu tai siųstų į socialinius tinklus. Tai darau ir aš: publikuodama Moroz ir kolegų nuotrauką, pavadinimu „Nieko sau #чайкакоршун Maskvos dailės teatre!“. Iš karto pasipila laikai. Štai toks šiandieninio pasaulio žemėlapis – nė dienos ko nors neparašius ir nepasimėgavus savimi socialiniuose tinkluose. O jūs sakote, menas! Menas – tik pretekstas priminti pasauliui apie save. Ir tegul visas pasaulis ilsisi.

Aišku, suprasdamas, kad jo atsakomybė bet kokiu atveju bus istorinė, Koršunovas vis dėlto nebuvo atsargus ir ėjo va bank, pasitelkdamas visus įmanomus šiandienos triukus (ir net štampus), tačiau savaip išversdamas juos į teatro kalbą. Kyla klausimas, ar ta interaktyvi scena su nuotraukomis čia yra dėl juoko, ar tai spektaklio pradžia? Bet kažkokiu būdu ši madinga „uvertiūra“ visiškai nepastebimai pereina į spektaklį. O tiksliau tariant, iš karto į du spektaklius: vieną – pagal A. P. Čechovą (pirmo veiksmo pradžia), kitą – pagal K. G. Treplevą (tuo pat metu).

Reikia pripažinti, kad lietuviui pavyksta ši apgavystė, kuri, kartais ir toje pačioje mizanscenoje, atskleidžia save, apkvailina ką tik žaidimo taisykles įsisavinusį žiūrovą. Rusijos žmogaus sąmonėje, panašu, seniai persipynė gyvenimo teatras ir teatras scenoje.  Ne šiaip sau toje pačioje „Žuvėdroje“ yra frazė, kurią galima laikyti vos ne kertine mėginant suprasti mūsų nacionalinį mentalitetą: „žmonės mėgsta aktorius ir žiūri į juos kitaip nei, sakysime, į pirklius“. Išvertus iš rusų kalbos į rusų, tai reikštų, jog mes renkamės apsimetėlius, mistifikatorius ir keistuolius, o ne darbo žmones, iš kurių naudos vis dėlto daugiau.

Šis teatras teatre yra komiškas (daug juokiamasi pirmajame veiksme), tačiau su tragiška baigtimi. Režisierius šią jauseną nusprendė sustiprinti dviem techniniais triukais: pirma, panaudodamas radijo mikrofonus, retokai naudojamus Maskvos dailės teatre, kuriame vyrauja sceninės kalbos kultas; ir antra, pasitelkdamas vaizdo ekranus, prie kurių vietos žiūrovai jau pripratę. Vaizdo įrašų operatoriumi ir režisieriumi yra pats Konstantinas Treplevas, beveik nepaleidžiantis iš rankų vaizdo kameros. Paralelinis videogyvenimas vyksta dviem lygiais: realiuoju, ant scenos pakylos, kur vaidina Zarečnaja („Žmonės, liūtai, ereliai ir kurapkos... “), sudarytu iš keturių nedidelių ekranų, ir žiauriai išdidintu iki virš ežero kabančios galinės uždangos dydžio – superstambiu planu.

 

 

Madingas paukštis

Irina Kornejeva

 

Iš tikrųjų, prieš publikos teismui pristatydamas savąją versiją, kaip reikia vaidinti Čechovą mūsų laikais, kad keturių valandų trukmės istoriją apie „Žuvėdrą“ ši išžiūrėtų iki galo, ir kad spektaklis apie teatrą, apie ypatingus teatrinius likimus ir apie meną, kuriuo remiantis žmonės įsteigia savo gyvenimiškuosius ryšius, pataikytų į bendrą jautrų tašką, jis pats (O. Koršunovas, – vert. past.) gan greitai perėjo kelią nuo Kostios Treplevo iki pripažinto meistro. Žiūrovų salė nukeliavo iki vienos svarbiausių režisieriaus minčių, užkoduotų šiame pastatyme: nuo Stanislavskio laikų galvojama, jog teatras išplaukia iš gyvenimo, tačiau „Žuvėdroje“ kalbama ne apie tai, jog gyvenimas kuria teatrą, o apie tai, kad teatras kuria gyvenimą. „Ir Hamletas realybę apibrėžia pasitelkdamas teatrą – po spektaklio jis sužino, kaip viskas yra iš tikrųjų, realiame gyvenime. Ir Treplevas kuria spektaklį, po kurio keičiasi visų jame dalyvavusių likimai: Kostios, Ninos, žiūrovų...“

Penktąją Maskvos dailės teatro „Žuvėdrą“ Koršunovas išskaidė į tris suvokimo lygius.

Pirmasis – natūralus, prigimtinis. Antrasis – prasmę formuojantis, čechoviškas. Trečiasis – viršijantis buitį ir literatūrą, kuriame salės laukia santykių kinoprojekcija, prasiskverbianti pro tapybiškus lietaus lašelių takelius, pro juodai baltą aktorių nuotaikų skerspjūvį, tarsi „Žuvėdrą“ filmuotų Bergmanas ir kurtų Čechovo pjesės santrauką portretiniais sielos lipdiniais ir čechoviškųjų žmonių charakteriais.

Režisierius kamerą įdavė Kostiai Treplevui (akt. Kuzmai Kotreliovui), kad jis filmuotų viską, kas vyksta su šiais žmonėmis, kad dokumentiškai fiksuotų visas čechoviškas „trečiojo lygio“ iliuzijas, kad sukurtų kinematografinį lietuviškosios „Žuvėdros“ fantomą. O paraleliai vyksta sudėtingos herojaus sąmonės metamorfozės: nuo „naujų formų“ paieškų iki esminio suvokimo, kurį jo Treplevas itin užtikrintai pasiekia pjesės finale. Suvokimo, kad „svarbu ne senos ir ne naujos formos, o tai, kad žmogus rašo negalvodamas apie jokias formas, rašo, nes šitai jam laisvai srūva iš sielos“...

Trigorino išpažintį apie kūrybines kančias režisierius permiežia humoru – jis čia tarsi išsigelbėjimas nuo beviltiško nuovargio taip silpnavališkai gyventi. Arkadinos susinervinimą ir istoriją apie aktorę, nenorinčią galvoti apie ateitį, režisierius įvelka į visos kartos asmeniškai išgyvenamo krizinio laiko temą. Jis Mašos neslepia nuo realybės, o pasmerkia ją didžiajai meilei, dėl kurios ji gali ryžtis bet kokiems vargams – net mirčiai. Ir šį vaidmenį jauna aktorė Svetlana Ustinova atlieka didingai. Iš daktaro Dorno Koršunovas atima paskutinįjį žodį – pabaigoje šūvis bus, bus ir žaidimas loto, tačiau diagnozė „Konstantinas Gavrilovičius nusišovė“ čia nenuskambės. Tarsi iš aukščiau būtų nurodymas pritaikyti narkozę visai šiai čechoviškai istorijai ir su gydytojui būdingu šaltakraujiškumu nuslėpti kiekvieno žmogaus nelaimės priežastį, o tikrumo, čechoviškos tiesos kamertonu paversti Soriną.

„Koks nuostabus ir širdį veriantis Stanislavo Liubšino Sorinas“, – tai vienas iš pirmųjų žaibiškų žiūrovų atsiliepimų socialiniuose tinkluose po premjeros... Kadaise Olegas Jefremovas norėjo išklausyti kiekvieno pjesės herojaus. Koršunovas jiems suteikė galimybę ne šiaip sau išsišnekėti, o išrėkti savo skausmą, iš širdies gilumos išskirti asmeninę žodžių apie pasaulio sielą prasmę ir, kaip kaulus iš spintų, ištraukti savo asmeninius liūtus, erelius ir kurapkas – tegu ir madingai baltai aprengtas. Kiekvienas čia turi savo istoriją ir savo solo numerį. Ir Koršunovas padarė viską, kad naujoji „Žuvėdra“ rusų teatro peizaže ne tik taptų madingu europietišku reiškiniu, bet ir kad teatrinis testamentas virstų ateities spėjimu.

 

 

„Treplevo Home Video“. „Žuvėdra“ Čechovo vardo MDT

Ilja Golubevas

 

Sukeitęs polius ir kursą pasukęs į šiandieną, režisierius Oskaras Koršunovas ironizuoja Čechovo laikų frazes. Jei pasakyta, kad Nina Zarečnaja ginė arklį, tai tegu gina jį iki pat MDT durų, tada – teatro koridoriais nusigauna iki pat scenos. Burtų ežeras čia irgi yra – jis projektuojamas ant galinės uždangos ekrano. Net pakyla ir savadarbė teatro scena yra!

Ekranas atlieka ir Treplevo smegenų vaidmenį. Jaunuolis vaikšto po sceną su kamera, vaizdas projektuojamas net tose scenose, kuriose, pagal pjesę, šio veikėjo nėra. Tačiau sukuriamas įspūdis, jog jis čia neregimai dalyvauja. Slapčia stebi visus. Didesnį poveikį šis triukas turi Ninos ir Trigorino meilės scenose. Treplevo atrastas potraukis visus stebėti sukuria įspūdį, jog nenusisekęs menininkas kuria savo priešmirtinį filmą. Vaizdo medžiaga čia naudojama kaip Treplevo prisiminimai ir jo žodžių apie motiną, beletristą ar Niną vizualizacija.

Tačiau svarbiausiu režisūriniu ėjimu tampa nebanaliai išgvildentas tekstas. Spektaklį visai galima pavadinti aktoriniu. Monologų ir dialogų metu visos mizanscenos greičiau padeda artistams egzistuoti reikiamu intensyvumu, neatitraukiant nuo jų dėmesio. Ir kartu „Žuvėdroje“ tiriami ne personažų jausmai – visi „slapti“ ryšiai pabrėžiami jau pirmosiomis veiksmo minutėmis. Prieš žiūrovų akis vyksta jų pasaulėžiūrų susidūrimas. Konfliktas pakeliamas nuo „jis myli, o ji – ne“ į aukštesnį lygį, kuriame aptariami aukštieji klausimai – kaip verta egzistuoti, kaip reikia kurti.

Režisieriaus požiūris į „Žuvėdrą“ leidžia pastebėti naujas pjesės detales. Darjos Moroz vaidinama Arkadina čia išėjo panaši į geležinę ledi, privestą kietu kumščiu valdyti visus ją supančius silpnus vyrus. O vyrai su laiku ima maištauti. Stebina šio personažo apdairumas, apsukrumas ir žiaurus cinizmas – juk bėgant metams įsitvirtino jos kaip kvailės eskapistės įvaizdis. Nina spektaklyje nueina visą kelią: nuo didžiaakės mergaitės iki ledkalnio vardu „Zarečnaja“, kopijuojančio (sąmoningai ar ne visai) Moroz kalbos manierą. Švelni Treplevo meilė jaunos aktorės fanatiškumo fone žiūrisi net kažkaip gailiai.

Vyriškoji aktorių komandos dalis nenusileidžia. Kartais nelabai aišku, kada Igorio Verniko rašytojas Trigorinas sako tiesą, o kada – vaidina. Čia atskleidžiamas Medvedenkos (Pavelas Vorožcovas) menkumas, jo atgrasus smulkmeniškumas: net ir asmeniniame gyvenime, kai jis po vestuvių ima reikšti savo teises į Mašą.

Ir staiga supranti, jog kituose pastatymuose buvo atsainiai kalbama apie Mašos norą išplėšti meilę iš širdies. Čia, vaidinant Svetlanai Ustinovai, vien išgirdus šią frazę darosi baisu. Juk šis žmogus – privestas iki beprotybės! O bejėgis Sorinas (Stanislavas Liubšinas) atstovauja apgailėtiną senatvės pusę, kai žmogus tampa našta, kurią norisi nusimesti ir palikti senelių prieglaudoje.

O finale – daugtaškis. Nusilenkimų atsisakyta. Gal taip buvo tik generalinės repeticijos metu, o premjeroje viskas bus kitaip, tačiau būtų gaila, jei jie vis dėlto atsirastų. Spektaklio struktūra su pačioje pradžioje sugriaunama ketvirtąja siena taip tvirtai sudėta, jog net nepastebi, kaip subtiliai sugrįžtama į ketvirtą veiksmą. Pasinėrus į veiksmą jau ne kaip spektaklio dalyviui, o kaip žiūrovui laukiant paskutiniųjų replikų, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ aštriai užbaigiama Treplevo savižudybe. Užsidega šviesos. Žiūrovas sėdi prieš tuščią sceną.

Čia būtina susitaikyti su mintimi, jog prieš mūsų akis – Čechovo pjesės „Žuvėdra“ režisūrinė interpretacija. Režisierius, nieko iš esmės nepakeitęs, nė vieno neišrengęs, iš taip nuo mūsų jau nutolusios „Žuvėdros“ sukuria  kūrinį, kuris pataiko į šiuolaikinį žiūrovą. Su tokiu pagrindu ir grupė „Shortparis“ nerėžia ausies, ir Treplevo pasilakstymas po MDT koridorius atrodo organiškas.

 

 

Penkios MDT „Žuvėdros“: nuo Stanislavskio iki Koršunovo

Darja Andrejeva

 

„Instagramo“ ir „feisbuko“ pasaulis nuolat kinta, jame nėra jokių konstantų ir aiškių atvaizdų, kamera fiksuoja akimirkas ir vieną nuotrauką tuoj pat keičia kita: vienoje veikėjai – profiliu, kitoje – veidu, bet labai sunku pagauti, kada jie tikri. Šiame pasaulyje kūrėjui Treplevui labai nejauku, bet su savo kamera jis tik ir sėdi kur nors scenos kampe, lyg slėptųsi. Finale pasigirsta šūvis, tačiau apie Konstantino Gavrilovičiaus mirtį taip ir nepranešama. Visi likusieji tiesiog susėda ant kėdžių, tarytum veidu į salę, tarsi laukdami eilinio spektaklio. Žaidimas teatru virsta tragedija: teatras nugalėjo gyvenimą, nepalikdamas gyvenimui teisės į laimingą finalą.

Užtai Maskvos dailės teatro žuvėdra pasirodė esanti „gyvesnė už gyvuosius“. MDT šia savo paskutiniąja premjera prieš uždarant teatrus karantinui dar kartą įrodė, jog šio teatro trupėje dirba vieni geriausių artistų, kad teatras eina koja kojon su laiku, tačiau nepamiršta tradicijų ir jų tęstinumo.

 

 

Alena Karas apie Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ MDT

Alena Karas

 

Oskaras Koršunovas „Žuvėdrą“ pastatė 160-ojo Čechovo jubiliejaus metais ir padarė tai teatre, kurį puošia garsioji užsklanda. MDT meno vadovas Sergejus Ženovačius suteikė lietuvių režisieriui visišką veiksmų laisvę, paprašęs tik neiti prieš tekstą. O šito Koršunovas niekada ir nedarė. Nuo 1990 m., kai pastatė Charmso „Ten būti čia“ ir tapo jauniausiu Edinburgo festivalio laureatu, jį, kaip ir anksčiau, domina slėpiningas meno ir gyvenimo ryšys, nesvarbu kokiame tekste jis besireikštų.

MDT karaliauja spektaklio visuomenė: tiek salėje, tiek scenoje. Ir spektaklis iš esmės nei prasideda, nei baigiasi. Vos tik įėję į žiūrovų salę mes atsiduriame savotiškame šou: nuostabi savo brutalumu Darjos Moroz Arkadina guviai skubina savo partnerius, žaismingai improvizuoja su MDT trupės žvaigžde ir dabartiniu primarijumi Igoriu Verniku–Trigorinu, kol dar viena žvaigždė Svetlana Ustinova–Maša padeda žiūrovams rasti savąsias vietas salėje. Kostią Treplevą vaidinantis jaunas artistas Kuzma Kotreliovas visą šį partnerių bruzdulį filmuoja kamera, o vaizdai projektuojami virš scenos kabančiame ekrane. Tačiau jo objektyvas sufokusuotas į futuristinę ilgakoję deivę Pauliną Andrejevą–Niną.

Kostios sugalvotas spektaklis–pelėkautai iš tiesų tampa ešafotu, raudonu likimo ženklu, lemiančiu gyvenimo pradžias ir pabaigas. Tačiau Koršunovas čia tiria ne tik teatrą ir net ne tiek teatrą kaip tokį (taip, rodos, buvo jo pirmojoje „Žuvėdroje“), o greičiau mūsų gyvenimo teatrą, kuriame vaikai, kaip klasikinėje itališkoje komedijoje, paveldi iš šeimos prigimtines kaukes. Žiūrovai atpažįsta šias fatališkas poras: Treplevas, kaip ir jo tėvas, Kijevo miesčionis ir nelaimėlis, patiria fiasko: jį myli Maša, kurią jis su motinišku žiaurumu atstumia, tačiau ir jo motina myli tą, kuris jos nemyli. Jų scena, atkartojanti sceną Gertrūdos miegamajame, pastatyta atvirai remiantis Froidu: isteriją išgyvenantis sūnus puola motiną ir lieka gulėti jos glėbyje iš viršaus, kol visi likusieji susigėdę slepia žvilgsnius.

Šioje skaidrioje, akiai malonioje šiuolaikinėje erdvėje su lengvomis sulankstomomis kėdėmis ir didžiuliu šviesiu langu gyvenimas išstatytas apžiūrai, jis yra matomas ir girdimas iš visur. Ir tas burtų ežeras, kurio vaizdas pro milžinišką langą atrodo toks viliojantis, – tėra videoprojekcija. Už lango ir prieš ežerą galima pasivaikščioti, tačiau pasiplaukioti neišeis.

Gyvenimai yra fatališkai nulemti ir šioje „Žuvėdroje“ Kostia, regis, nemirs, o kaip ir Nina žais tą spektaklį, kuris jau ir taip vyksta. Finalas, kuriame daktaras Dornas sako, kad Konstantinas Gavrilovičius nusišovė, čia likviduojamas. Šūvį primenantis garsas – dar nepakankama priežastis konstatuoti mirtį.

 

 

„Žuvėdros“ riksmas išmaniajame telefone. Kaip gyvenimas pražūtingai keičia Čechovo herojus

Marina Tokareva

 

„Žuvėdros“ pastatyminį „rėmą“ režisierius „išpjovė“ iš šiandienos realijų. Ir atliko, sprendžiant iš rezultato, idealią aktorių atranką. Spektaklyje – apstu stiprių darbų.

Darjos Moroz vaidinama Arkadina – valdinga, savininkiška, pavydi ir godi, jos motiniški jausmai apsiriboja pavojumi, „kad tik nieko nenutiktų žmonėms matant“. Ji, įniršio pagauta, spardys kėdes, mėtys jas, kai Šamrajevas neduos arklių. Scena, kurioje Arkadina kaunasi už tai, kas jos, – viena geriausių šiame spektaklyje.

Igorio Verniko Trigorinas – vangus, bailus, šiek tiek susidėvėjęs tipas. Likęs vienas su Nina jis visą laiką dairosi. Vernikas tiksliai atkuria minkštą, meilikaujantį savo personažo narciziškumą, jo užtikrintą vulgarumą, kuris apibrėžia kūrybinių ir kūniškųjų kančių formą.

Paulinos Andrejevos kuriamas Ninos personažas – akinamai žavus. Trumpi šortukai, balti prabangūs sportiniai bateliai ant tobulų kojų. Visiškai neprimena virpančios iš jaudulio infantilios provincialės, neatremiamos savo nepatyrimu. Greičiau jau supermodelis, netyčia sujaukusi įprastą svetimo šeimyninio gyvenimo tėkmę.

Treplevas (Kostia Kotreliovas) primena išsiderinusį, bet jautrų instrumentą: visą laiką kaip ant adatų, itin nervingas, kelis kartus puola į ašaras kaip vaikas – negražiai, netikėtai, nesuvaldomai.

Beje, veikėjai dažnai atsiranda už ekrano kaip už stiklo – tai žaidžia loto, tai slankioja ant ežero kranto. Tokia Čechovo stiliaus realybės šou. Koršunovas ryškiai pabrėžia sąsają su „Hamletu“, įterpdamas Šekspyro tekstą. Danijos princas savąjį spektaklį statė motinai ir dėdei. Treplevas stato spektaklį, kad sužavėtų motiną, nugalėtų jos meilužį ir pavergtų Niną. Bet skirtingai nei „Pelėkautai“, jo spektaklis nepavyksta: motiną jo pretenzijos į naująjį žodį suerzina. Treplevas abejingas, bet svarbiausia, kad po nesėkmės Nina praranda susidomėjimą juo.

Be centrinių figūrų keturkampio, čia puikiai suvaidinti antraplaniai vaidmenys: apgailėtina išplaukusi Polina – Jevgenija Dobrovolskaja, egoistas hedonistas Dornas – Stanislavas Dužnikovas, ramiai nelaiminga Maša – Svetlana Ustinova.

Soriną suvaidino Stanislavas Liubšinas. Jis savyje turi kažkokio sumišusio kilnumo, senamadiško romantizmo, liūdno suvokimo apie praleistą gyvenimą, nuo amžiaus nepriklausančio prigimtinio vyriškumo.

Ši „Žuvėdra“ – tai mūsų akyse vykstančių neapčiuopiamų, tačiau aiškiai jaučiamų, permainų sceninis atvaizdas.

Koršunovas, regis, norėjo papasakoti apie kūrėjo trapumą, apie jo dygią, diskomfortišką egzistenciją, apie tai, kaip sunku po sužeisto žmogaus kauke atpažinti tai, kas tikra, apie menininko teisę būti tuo, kuo nori. Vienu žodžiu, apie Treplevą. O pastatė spektaklį apie tai, koks žiaurus ir negailestingas Čechovas tampa šiandien, kaip pražūtingai jo veikėjus keičia gyvenimas. Ir apie tai, kiek daug mes praradome.

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.