Teatrautojos atsiliepimas: grotesko kupinos „Vienos miško pasakos“
2020-03-27

Beveik visas spektaklio „Vienos miško pasakos“ (režisierė – Yana Ross) veiksmas vyksta vienai šeimai priklausančioje banketinėje salėje, kurioje organizuojami pobūviai, vestuvės, laidotuvės, gedulingi pietūs. Būtent šių tradicinių susibūrimų metu per du spektaklio veiksmus atsiveria kelių šeimų ir jų artimųjų gyvenimai.  

 

Visoje šioje istorijoje itin akcentuojama nacionalizmo tematika – aukštinami lietuviški papročiai ir lietuvių būdo bruožai, apdainuojama mūsų tautos didybė. Veikėjai tarsi nuolat konkuruoja, kuris yra tikresnis lietuvis ir kuris labiau ištikimas savo šaliai, be abejo, kiekvienas iš jų tai supranta labai skirtingai. Aistringose diskusijose ir ginčuose paliečiamos istorinės, emigracijos, ir kitos šalyje aktualios temos. Kartu paraleliai visi veikėjai tarsi nepastebi ar net atvirai engia vieną iš spektaklio veikėjų, kuri, užaugusi su emociškai neprieinamu ir šiurškčiu tėvu, ruošiasi tekėti už prieš ją psichologiškai ir net fiziškai smurtaujančio sužadėtinio. Toks emociškai nuskriaustas žmogus tikru meilės ženklu gali palaikyti bet kokį draugiškesnį gestą – net ir pasiūlytą pridegti cigaretę. Galiausiai supranti, kad kiekvienas personažas savaip traumuotas ir pasimetęs, savo kaltes ir baimes pridegninėja deklaruojamais didingais jausmais artimui, tautiečiams ir tėvynei, tačiau iš tiesų nesugeba pajausti ir suprasti ne tik šalia esančiojo, bet ir paties savęs.

Šis naratyvas puikiai rezonuoja su dekoracijomis – banketinė salė išpuošta ir čia svarbi kiekviena detalė: kičinės dekoracijos ir dirbtinių gėlių vainikai, kuriuos keičia vaišėmis nukrauti stalai ir tų pačių dirbtinių gėlių puokštės vestuvėms. Tuo pat metu visi salėje lyg nematydami vaikšto per akivaizdžiai nelygų ir kauburiuotą parketą (nelygumai tokio dydžio, kad į juos reikia kopti lyg į kalną).

Šis spektaklis prasideda kaip lengva komedija, šaržuotais giminių ir bičiulių susibūrimų epizodais, kurie nejučia, laipsniškai kinta, kol pereina į tikrą groteską. Kai kurios scenos itin sunkios ir neskanios tiek vizualiai, tiek ir emociškai (dėmesio, spektaklis tik suaugusiems). Iš tikrųjų mes kartais patys asmeniškai ar visuomenės informavimo priemonėse susiduriame su tokiomis istorijomis ar epizodais, kuriuos stengiamės pamiršti ir ignoruoti, o šis spektaklis to neleidžia. Žiūrovas čia ne tik juokiasi, bet ir galiausiai yra priverčiamas akis į akį susidurti su ne tokiomis maloniomis tų kolektyvinių juokų, nejautrumo ir visuomenės elgesio pasekmėmis.

Atvirai prisipažįstu, nesu gerbėja tokio žanro spektaklių, bet esu įsitikinusi, kad „Vienos miško pasakos“ tikrai turi savo žiūrovą ir auditoriją –  tai jautėsi ir iš gausiai teatro salėje surinkusiųjų juoko ir aplodismentų. Pabaigai norisi pridurti, kad iš tiesų, labai smalsu, kaip šią istoriją pamatys nauji žiūrovai. Man atrodo, kad  spektaklis „Vienos miško pasakos labai stipriai rezonuoja su šių dienų aktualijomis mūsų tautoje siaučiančio pavojingo viruso akivaizdoje ir kiekvieno iš mūsų pozicijos ir elgesio šioje situacijoje.  

 

Teatrautoja Vaiva Andrusevičiūtė

Tai – autentiškas žiūrovo atsiliepimas, parašytas dalyvaujant teatrautojų programoje. Teatrautojas – teatrai.lt žiūrovas, kuris apsilankęs renginyje pasidalina savo asmeniniais įspūdžiais ir akimirkomis apie įvykusį renginį. Teatrautojas – žiūrovas, kuris nemeluoja, nes jis turi SAVO nuomonę.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.