Teatrautojos atsiliepimas: atviras psichoterapijos seansas „Broken Heart story“
2020-02-28

Suomių rašytojos ir režisierės Saaros Turunen spektaklis „Broken Heart story“ („Sudaužytos širdies istorija“) žiūrovams pateikiamas lyg atviras psichoterapijos seansas. Tik šiame seanse nebylaus psichoterapeuto vaidmenį atlieka patys žiūrovai, tamsoje stebintys asmenišką vienos moters išsipasakojimą.    

 

Viena vertus, scenoje išvysti gana tipinę ir tragikomišką istoriją apie šiuolaikinės moters gyvenimą, jos vidines priešpriešas ir asmenybės skilimą bandant prisitaikyti prie šeimos ir visuomenės jai keliamų reikalavimų. Kita vertus, net šiame lygių galimybių, stiprėjančios moterų savivertės bei moterų judėjimų amžiuje, kaip daug moterų kasdien vis dar jaučiasi taip, lyg nuolat rinktųsi tik tarp šių, rodos, tokių subanalintų vyriškos feministės, seksualios pupytės arba nusivylusios namų šeimininkės vaidmenų?  

Kaip dažnai moterys, besistengiančios įtikti visiems kitiems, šokinėjančios nuo vieno vaidmens prie kito, taip ir nugyvena, nepadarydamos jokio pasirinkimo, rodos, taip ir nepradėjusios gyventi? Žiūrėdamas vyksmą scenoje, nejaukiai supranti, kad kolektyvinė pasąmonė yra galinga mumyse ir mūsų visuomenėje slypinti ir paslaptingai veikianti jėga — galinga ir dažnai visai nepastebima.   

Ir nors „Broken Heart Story“ visų pirma yra istorija apie moters kompleksiškumą (kurį nuostabiai įkūnijo aktorės Rasa Samuolytė ir Toma Vaškevičiūtė), meilės paieškas ir pamatinį poreikį sutarti su pačia savimi, bet nesinori šio spektaklio apibrėžti, tik kaip skirto išimtinai moterų auditorijai. Akivaizdu, kad meilės ir gyvenimo prasmės paieškos aktualios mums visiems (tai matėsi ir iš susirinkusių žiūrovų ir žiūrovių santykio). Juk daugelis mūsų per gyvenimo skubą ir siekį atitikti visuomenės standartus nebesiklausome savo „vidinio radijo“ , nešiojamės savo sudaužytos širdies šukes eksponuodami jas aplinkiniams, arba, priešingai, laikome paslėpę kuo atokiau, tačiau vis tiek pasąmoningai ieškome, to (ar tos), kuris mokės ją sutaisyti. Bet juk ta stebukladario gelbėtojo iliuzija — to žmogaus, kuris mus priims, pataisys ir padarys laimingais — taip pat įdiegta mums visuomenėje sekamų pasakų.   

Šiame spektaklyje gausu ir daugiau tokių gerai pažįstamų stereotipų ir populiariosios kultūros atributų, antraplaniai veikėjai itin šabloniški, situacijos banalios ir hiperbolizuotos, o viskas pateikiama su lengvu chaosu ir šaržavimu, tačiau tai tik atskleidžia, kaip dažnai juokais ir butaforinėmis socialinių normų dekoracijomis pati visuomenė linkusi dangstyti skaudžiausias savo žaizdas.   

Būti subjektu ar objektu, klausia savęs veikėja? Kuris gyvenimo scenarijus atneš vidinę ramybę ir meilę? Kas yra toji meilė? Kaip sutaisyti sudaužytą širdį? Šie ir kiti klausimai ne kartą skamba spektaklio metu. Atsakymų tau niekas nepateikia, bet juos dar ilgai svarstai ir nešiojiesi savyje jau po spektaklio. Ir nors jie atrodo tokie paprasti ir akivaizdūs, bet kažkodėl kiekvieną dieną ir toliau susiduriame su tomis pačiomis banaliomis sudaužytų širdžių istorijomis ir net patys tampame jų dalyviais. Galbūt ne viskas taip paprasta?     

 

Teatrautoja Vaiva Andrusevičiūtė

Tai – autentiškas žiūrovo atsiliepimas, parašytas dalyvaujant teatrautojų programoje. Teatrautojas – teatrai.lt žiūrovas, kuris apsilankęs renginyje pasidalina savo asmeniniais įspūdžiais ir akimirkomis apie įvykusį renginį. Teatrautojas – žiūrovas, kuris nemeluoja, nes jis turi SAVO nuomonę.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.