Teatrautojo atsiliepimas: tarp „noriu“ ir „privalau“
2020-01-28

 Menų spaustuvėje vykęs šokio spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ — tai choreografės ir atlikėjos Gretos Grinevičiūtės ir režisieriaus Pauliaus Markevičiaus bendras darbas. Mono spektaklis, trunkantis vos 50 minučių kviečia pažvelgti į jaunos moters erdvę, kintančią tapatybę ir prieštaringą santykį su tėvu.

 

Žiūrovams renkantis į salę, tamsioje scenoje juos pasintinka švytintys nespalvoti televizorių ekranai ir centre, raudoname fotelyje išsidrėbūsi jauna mergina, ant žemės mėtosi baltos, tuščios, veikiausiai alaus skardinės.

Spektaklio veiksmas prasideda nuo moters, šokėjos, o gal būsimos televizijos žvaigždės, pristatymo radijo laidos eteryje. Tačiau jau šiame epizode galime pastebėti dviejų — šou (arba pop) ir realaus pasaulio susidūrimą. Mergina bando dailiai šypsotis, tačiau jai nepavyksta savęs tinkamai pristatyti, ją nuolat pertraukia kvaili vedėjo klausimai arba įkyriai atsikartojantis — “super”. Neilgai trukus išvystame pirmąjį merginos šokį, veikiau, primenantį striptizą. Tiesą sakant, šokio spektaklyje nėra tiek daug, kiek būtų galima tikėtis iš jo pavadinimo ar anotacijos. Vos trys epizodai, visi jie skirtingi ir įkūnija skirtingus moters virsmo etapus - nuo televizijos ir populiarių žurnalų viršeliuose dirbtinai konstruojamo tobulos arba seksualios moters įvaizdžio iki finalinio šokio — išsilaisvinimo iš aplinkos ir, regis, ne visai laimingų šeimos (tėvo ir dukros) santykių.

Spektaklyje pinasi šokis, televizija, kinas, radijas, reklama, nuo šiuolaikinės pop kultūros šokinėjama prie sovietmečio kultūros — bene pagrindinio daugelio tėvų (tėčių) laisvalaikio leidimo būdo prie televizoriaus ekrano su alaus skardine. Blaškymasis tarp “noriu” ir “privalau”, finansinins neužtikrintumas, emocinis nesaugumas ir santykių krizės — tai atsispindi iš televizoriaus ekranų (tarytum telefonu) sklindančio tėvo balso, judviejų su dukra dialogų. Nepaisant noro suderinti daug įvarių medijų, teatrinių ir scenografinių formų, bei pagrindinės ir vienintelės atlikėjos (G. Grinevičiūtės) ryškių šokio epizodų ir energijos, spektaklis pasirodė kiek neišbaigtas ir pasimetęs visoje šių, skirtingų medijų įvairovėje. Norėjosi aiškesnės siužetinės linijos, stipresnio tėvo ir dukros santykių temos išvystymo, ir be abejo, pačio šokio. Neapleido mintis, kad scenoje atsiradus antram gyvam aktoriui ar šokėjui, įkūnijančiam, kad ir tą patį tėvą, pasirodymas būtų daugiau spalvų, vientisumo, o tėvo ir dukros dialogai būtų suskambėję natūraliau ir įtikinamiau.

 

Teatrautoja Gintarė Visockytė

Tai – autentiškas žiūrovo atsiliepimas, parašytas dalyvaujant teatrautojų programoje. Teatrautojas – teatrai.lt žiūrovas, kuris apsilankęs renginyje pasidalina savo asmeniniais įspūdžiais ir akimirkomis apie įvykusį renginį. Teatrautojas – žiūrovas, kuris nemeluoja, nes jis turi SAVO nuomonę.

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.