Teatrautojo atsiliepimas: glaudus ryšys spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“
2019-11-28

Liūdnos dainos iš Europos širdies skamba vos atvykus į teatrą - aktorė gerokai prieš spektaklį sukinėja radijo imtuvą iš kurio ataidi Europos dainos. Čia pat sustatytas apskritas ratas kėdžių ne vieną romaus būdo žmogų išmuša iš vėžių – kaip visuomet publika, pamačiusi išnykusią ketvirtąją teatro sieną, jaučiasi tarsi ką tik pradėjęs vaikščioti vaikas. Nuo pat pirmos scenos kiekvienas žiūrovas įtraukiamas į spektaklį: kažkas dega žvakes, kažkas laiko nuotraukų albumą, dubenį su siūlų kamuoliais, kiti slepia žvilgsnį grindyse, jaučiasi nepatogiai. Tarp žiūrovų sėdi ir vertėja, fragmentiškai verčianti išsakytus monologus į prancūzų kalbą, (visuose „Liūdnų dainų iš Europos širdies“ spektakliuose tekstas verčiamas į dar vieną kalbą) – tai sukuria kažkokį keistą aidą, Sonios žodžiai atrodo per kalbų sąmyšį nuaidi tolyn, į visą Europą.

 

Daug kalbėta apie tai, kad Kristianas Smedsas šį spektaklį statė iš Sonios perspektyvos, norėdamas perteikti Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ veikėjos pasaulį, tačiau vis dar sunku suvokti, kad spektaklis, statytas pagal vieną įstabiausių rusų klasikos romanų, sutelpa į du lagaminus ir vieną aktorę. Veikiausiai, tai puikiai išpildyto scenarijaus nuopelnas - žiūrovui skiriama dekoracijų ir antraeilių personažų funkcija, spektaklio rekvizitai Sonios prisilietimu įprasmina alkoholiką tėvą ir žudiką Raskolnikovą, o aktorės Aldonos Bendoriūtės profesionalumas puikiai išpildo visą psichologinį Sonios pasaulį bei humoristinį jos pamotės gyvenimą. Tragiška istorija spektaklyje nuolat palydima humoru, žvelgdamas į įvykių karštinę žiūrovas už savęs visuomet jaučia stovinčią viltį. Suplakus visą tai į vieną kratinį išgirstama dešimt liūdnų dainų, spektaklio pabaigoje nusėdančių į vieną ilgą liūdną Europos dainą, kurioje Raskolnikovo personažu, atrodo, pripažįstama ne tik jo, bet ir Europos kaltė. Prisipažinimas, rodosi, iššaukia viltį, o spektaklis prasitęsia į kiekvieno žiūrovo gyvenimą.

Smedso interpretacija Europai ir tiems, kurie nors ir Europoje, tačiau kartu kažkur paribyje, verčiami kęsti nepriteklių, užsidirbti pardavinėjant savąjį kūną, o galiausiai nusigerti - iššaukia ir politinio teatro nuotrupas. Interpretacinė paralelė susisieja ir su Lietuvos situacija, kurioje klasių susiskaldymas diktuoja tai, kad iš pačių vargingiausių atimamas net ir, spektaklio žodžiais tariant, „paskutinis šūdas iš kelnių“. O čia pat šalia kaip atsvara gyvas ir vartotojiškumo kultas, meti monetą – gauni pilvo šou: publika juokiasi iš absurdo, o atsitraukus jų juokas įprasmina visą vartotojišką visuomenę.

Po spektaklio žiūrovai neskuba namo, užmegztas glaudus ryšys lieka, dar kartelį pagrįsdamas išgriautos ketvirtosios sienos funkciją. Gurkšnojant arbatą, aktorė pasakoja apie spektaklio istoriją, sumanymą, režisierių ir buvusias gastroles. Čia ji prasitaria - sklinda gandas, jog tai jau 13-asis, ir turbūt paskutinis „Liūdnų dainų iš Europos širdies“ sezonas, tad verta paskubėti pamatyti kaip meistriškai galima įprasminti stiprią istoriją viename asmenyje ir dviejuose teatro rekvizitų lagaminuose.

 

Teatrautoja Jonė Sąlygaitė

Tai – autentiškas žiūrovo atsiliepimas, parašytas dalyvaujant teatrautojų programoje. Teatrautojas – teatrai.lt žiūrovas, kuris apsilankęs renginyje pasidalina savo asmeniniais įspūdžiais ir akimirkomis apie įvykusį renginį. Teatrautojas – žiūrovas, kuris nemeluoja, nes jis turi SAVO nuomonę.  

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.