„Leitis“, apdainuojantis padavimų Lietuvą
2018-07-24

Turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiuo filmu. Ne, ne todėl, kad manyčiau, jog jis itin geras. Tiesa ta, kad laikau kumščius už kiekvieną lietuvišką filmą, o ypač tą, kuris nepabūgsta lįsti į istorines temas. Taigi, pirmiausia sveikinu „Leičio“ kūrėjus dėl drąsios avantiūros.

 

Lietuvos kinui reikalingi tokie filmai. Kaip pabrėžia kūrybinė komanda, nuo 1972 m., po „Herkaus Manto“, mūsų kinematografininkai nebesukūrė jokios kino juostos apie viduramžių Lietuvą. Sveikintina, kad šią spragą stengiamasi užpildyti.

XIII a. vidurio Lietuvoje – dar iki Mindaugo laikų – du pasienio kariai kaip žvalgai pasiunčiami išsiaiškinti apie priešų kariuomenės pajėgumus, sužinoti planus. Mūšių nuojauta tvyro ore. Vienas jų – leitis – užgrūdintas elitinis karys, kitas –  pirmą kartą keliaujantis į tokį žygį. Beje, ne itin dėl to trykštantis entuziazmu.

Andriaus Bartkaus režisuota juosta – kelio filmas. „Leitis“ prasideda nuo iškeliavimo, baigiasi – nuvykus į tikslą. Svarbiausia yra kelionė, o ne pasiektas tikslas. Vis tik ši kelionė yra ne tik geografinė, o kliūtys – ne tik upės ir sunkiai peržengiami brūzgynai. Tai – jaunuolio įšventinimas į suaugusius karius, jo branda nuo savimi nepasitikinčio vaikyščio iki narsaus kario.

Rustenis (akt. Andrius Povilauskas) Kantigirdui (akt. Kęstutis Cicėnas) yra tarsi vedlys ar mokytojas, padedantis nugalėti išbandymus, perteikiantis senovės lietuvių gyvenseną ir prireikus sugrąžinantis nepatyrusį jaunuolį į teisingą kelią. O senovės baltams teisingas kelias tas, kuriam pritaria dievai. Jei kantriai stebėsi gamtą, rasi dievų siųstus ženklus. Vis tik filme neapsiribojama vien ženklais – čia galima sutikti ir pačius dievus ar kitas mistines būtybes. Šis, rodos, toks natūralus realaus ir mitologinio pasaulio susiliejimas žavi ir padeda pajusti mūsų protėvių pasaulėžiūrą.

Ne veltui filmo kūrybinė grupė daug dėmesio skyrė pabrėžti gamtos grožiui. Ji – tarsi trečiasis tylus veikėjas, nutiesiantis tolesnius žvalgų žingsnius tolyn ir pakeliui atskleidžiantis nuostabias ar gąsdinančias paslaptis. Vienas didžiausių „Leičio“ privalumų yra tas, kad sugebėta vizualiai nuostabiai parodyti Lietuvos gamtą (mano, kaip lietuvės, akys džiaugiasi, o siela džiūgauja tai stebint). Kadangi dėl siužeto per daug galvos sukti nereikia (ne itin daug kas įvyksta), galima be sąžinės graužaties medituoti ir mėgautis ta apgaubiančia žaluma.

Nors „Leitis“ atrodo pastrigęs tarp solidžios istorinės juostos ir šiuolaikinio „blizgučiais“ žiūrovo dėmesį kaustančio muzikinio klipo, jį galima pagirti už tai, kad bendradarbiavimas su įvairių sričių mokslininkais ar gyvosios istorijos klubu „Leitgiris“ mums, žiūrovams, leido ekrane išvysti „tikrą dalyką“. Kitaip tariant, ne pigias butaforijas, o pagal to meto pavyzdžius atkurtus daiktus – aprangą, ginklus bei kita (taip pat ir garsusis laumių šokis savyje talpina daugybę prasmių bei simbolių).

Man „Leitis“ panašus į asorti ar koliažą. Čia rasi visko: ir tikrų brangakmenių, ir pigių plastmasinių blizgučių. Kartais taip ir nesupranti, o kodėl čia tas ar anas įdėta – juk prie istorijos mažai teprisideda, tik blaško? Paskui ir nutinka taip, kad, kai paklausia, kas gi vyko tame „Leityje“, sunkiai ir suformuoluoti begali…   

Nori nenori ši kino juosta primena studentų paskutinėmis naktimis karštligiškai rengiamus bakalauro darbus: iš pradžių dirbama pavyzdingai, stengiamasi nugludinti kiekvieną smulkmeną, bet, pritrūkus laiko, tiesiog stengtasi pabaigti. Nors nuoširdžiai džiaugiuosi pasirodžiusiu „Leičiu“, vis tik – kaip ir  studentams – jiems keleto naktų pritrūko.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.