„Didžioji kometa“: linksmybės grėsmės akivaizdoje
2018-05-31

XIX amžiaus Rusijoje visi rašo laiškus. XIX amžiaus Rusijoje dailios moterys atvirus kaklus puošia perlais ir prabangiomis suknelėmis plazda į operą. XIX amžiaus Rusiją graso užpulti Napoleono armija, bet Maskvai tai nerūpi – čia mezgasi meilės intrigos, liejasi degtinė ir dūžta likimai.

Štai į tokį pasaulį žiūrovus nukelia Keistuolių teatro scenoje pristatytas naujas lietuviškas miuziklas „Didžioji kometa“. Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ motyvais sukurtas, jaunosios kartos režisieriaus Viliaus Malinausko režisuotas miuziklas mus įtraukia į dvi paralelias istorijas. Pirmoji – apie nelaimingą meilę, antroji – apie egzistencinę krizę išgyvenantį aristokratą Pjerą Bezuchovą (akt. Tomas Žaibus).

Jauna ir daili Nataša Rostova (akt. Indrė Anankaitė) su drauge Sonia (akt. Liucija Nanartavičiūtė) atvyksta į spindinčią Maskvą. Nors Nataša senokai susižadėjusi su mylimu Andrėjumi, ištaigingoje sostinėje netrunka pamilti kito. Juk jos mylimas Andrėjus, kaip ir artėjantis karas, kažkur toli...

Prisipažinsiu, pagrindinės veikėjos – jaunos ir dailios Natašos – personažą pamėgti sudėtinga. Naivi, nepastovi, dramatiška ir kaprizinga. Ji ta, kuri ilgametę meilę lengva ranka iškeitė per keletą dienų, patekusi į paviršutiniško gražuolio, mėgstančio pinigus ir moteris, Anatolijaus (akt. Andrius Bartkus) tinklus.

Nors miuziklo kūrėjai, pristatydami miuziklą, ne kartą akcentavo romantiką, tai ne tas dalykas, kuris labiausiai krenta į akis. Kaprizingas lengvabūdiškumas – taip, ciniškas egoizmas – taip, išradingas bėgimas nuo tikrovės – irgi taip. Miuziklas „Didžioji kometa“ veikiau yra tragikomiškas, o ne romantiškas. Beveik visi personažai veikia impulsyviai, vaikydamiesi vienokio ar kitokio malonumo. Nesvarbu, ar tai būtų meilės romanai, kvailos dvikovos, alkoholis ar aukštuomenės vakarėliai.

Prisipažinsiu ir antrą dalyką, mano simpatijos keliauja ne pagrindiniams atlikėjams, o Soniai ir Balagai (akt. Justinas Stanislovaitis). Vienas įsimintiniausių yra būtent Sonios numeris, kuriame ji pasakoja, kad nesvarbu, jei ir prarastų draugę, ji ją apsaugos nuo savęs pačios. Na, o Balaga yra tas komiškas personažas, kuris ne tik pagyvina, bet ir padeda supinti miuziklo naratyvą. J. Stanislovaičio įkūnytas Balaga neveikia kažko svarbaus, jį ištrynus „Didžiosios kometos“ istorija vargiai pasikeistų, bet be jo išdaigų būtų prėskiau.

Džiugu, kad kūrybinei grupei pavyko sukurti dinamišką reginį ir atskleisti to meto Rusijos aukštuomenės įpročius, manieras ir prieškarines nuotaikas. Į šiuolaikinį miuziklo pastatymą gražiai įsipaišė įvairūs akcentai iš tuometės Rusijos visuomenės gyvenimo: skambėjo lengvai atpažįstamos rusiškos melodijos, žiūrovai išvydo ir fiziškai sudėtingų tradicinio rusiško šokio epizodų. Šioje vietoje vertėtų paminėti, kad „Didžiosios kometos“ muzikos konsultantas buvo Vitalij Neugasimov, scenoje grojo Paulius Matuzas (muzikinė klaviatūra), Bogdan Voicinovič (akordeonas), Salvijus Žeimys (mušamieji), o choreografiją kūrė Erika Vizbaraitė.

 

Vis tik gaila, kad dalis miuziklo veikėjų atrodo tarsi be vietos. Taip, galbūt jie įdomūs, bet iki pat pabaigos taip ir nesupranti, kodėl jie svarbūs pasakojamai istorijai? Norėtųsi, kad kai kurie personažai būtų geriau išvystyti ir labiau įpinti į pasirodymą.

Bet kuriuo atveju smagu stebėti jauną teatrą. Kartais jis netašytas ar iki galo nesustyguotas, bet visada energingas ir nuoširdus. Šis miuziklas – ne iki smulkmenų apgalvotas šedevras, bet jo žiūrėti nepabosta.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.