(Ne)vaikų žaidimai: per šeimą apie visuomenę
2018-03-21

Alytaus miesto teatras, kviesdamas į pagal Herkaus Kunčiaus pjesę sukurtą ir Alberto Vidžiūno režisuotą spektaklį „(Ne)vaikų žaidimai“, nesiruošia vynioti žodžių į vatą. Tai – visuomenės satyra, o kartu – ir aplinkos sopulių fiksavimas. Juk ligą pirmiausia reikia įvardinti, kad būtų galima paskirti tinkamus vaistus.

 

Visuomenės vaizdavimas per šeimą – gana populiarus pasirinkimas. Ją galima skirtingai vartyti ir įtaigiai perteikti įvairias idėjas. Pavyzdžiui, ką tik Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas vengrų režisieriaus Arpado Shillingo spektaklis „Autonomija“ pasirenka tą pačią idėją, tačiau ją pasitelkia kitaip nei „(Ne)vaikų žaidimai“. Jei pastarajam kūriniui labiausiai rūpi socialinės problemos, susvetimėjimas, degradacija, „Autonomija“ koncentruojasi į istorines tautos traumas, vis dar dominuojančią patriarchalinę visuomenės santvarką, kartų konfliktus.

 

Spektaklyje „(Ne)vaikų žaidimai“ žiūrovus pasitinka aptriušusiame bute gyvenanti standartinė nelaiminga šeima. Išgeriantis tėvas (akt. Jonas Gaižauskas), nervinga mama (akt. Eglė Juškaitė) ir nuo socialinių tinkle priklausoma dukra (akt. Eglė Kordiukovaitė). Kartu taip pat gyvena sena močiutė ir augintinis. Toks fainas, visas namiškių nuodėmes ir gėdas iš šono stebintis susidvejinusios asmenybės šuo Džekas. Nežinau, ar čia įsijungė gyvūnų mylėtojos genas, bet šiame spektaklyje didžiausią įspūdį paliko būtent jis. Džekas yra tarsi vinis, prie kurios prikalti savo retai susikertančiomis trajektorijomis juda šios šeimos nariai. Jį žaviai įkūnija aktoriai Eugenijus Rakauskas ir Vincas Vaičiulis.

 

Tarp gydančios kritikos ir klišių

 

Personažai skausmingai stereotipiški. Nors emocijų daug, nubaltinti veidai ir sterilūs darbužiai tarsi pabrėžia jų anonimiškumą ir primena, kad tokią šeimą rastume kone kiekviename šalies daugiabutyje. Panašius veikėjus nuolat matome šalies žiniasklaidoje, apie tokių anonimų užimtumo skatinimą ir blaivinimą kalba Lietuvos politikai ir būtent tokie beveidžiai rašo piktus komentarus po „Delfi“ straipsniais. Jie pasyvūs ir neišsilavinę. Dėl jų sunkumų kalti visi kiti, tik ne jie. Net ne visai svarbu, kas tie jie, – laiptinės kaimynai, praeiviai, nusipelnę būti apspjauti, ar Seimas.

 

Kas blogiausia – ydos su žmonėmis nemiršta, o kaip paveldimos ligos pereina naujiems šeimininkams – vaikams. Ir taip be galo, kol – galbūt – pagaliau bus išspręstos.

 

Įdomiai vis kartojamas kryžiažodžių sprendimo motyvas. Kuo skurdesnis žodynas – tuo arčiau dugno. Tarsi pabrėžiama, kad be kalbos supanašėji su gyvuliu (neįsižeisk, Džekai). Tada tau nebesvarbu, kuo skiriasi Čiurlionis nuo Pilsudskio – kad tik reikalingas raidžių skaičius būtų.

 

Negali sakyti, kad spektaklis nustebino. Taip jau būna: kai žongliruoji stereotipais, tampi nuspėjamas. Nedėkinga užduotis laviruoti tarp taiklios visuomenės kritikos ir klišių. Šįkart akį labiau traukia ne turinys, o forma. Aktoriai vaidina gerai, spektaklis vizualiai patrauklus (scenografiją ir kostiumus sukūrė Artūras Šimonis; videomenininkai – Alius Mikelionis ir Agnė Marcinkevičiūtė), taip pat pasitelkiamos skirtingos raiškos priemonės (pamatysime net gabalėlį šešėlių teatro!).

 

Kūrinio pavadinimas „(Ne)vaikų žaidimai“, tad kur tie vaikai? O vaikai po balkonu žaidžia šeimą, daktarus ir rezga planus, kaip atsikratyti priešais. Kaip ir baisu, na, bet viskas jau kažkur anksčiau girdėta ir matyta. Tiesą sakant, vaikų linija silpnesnė ir, nors ten įvykių daugiau, dominuoja suaugusieji bei jų sąlytis su aplinka. Vis tik patirtis scenoje daro savo. Be to, ir jų problemos gerokai įdomesnės.

Šiek tiek nuvylė istorijos išrišimas. Nors galima sutikti, kad tai – paskutinis makabriškumo akcentas ir moralinio žlugimo štrichas, tai sukelia ne šoką ar emocingą pasipiktinimą, o nustebimą – „na ir kas“? Nors pabaiga baisi, bet iki jos nėra tinkamai privesta – ji žiūrovams nesukelia tų jausmų, kokių tikėtumeisi. Viskas nutinka per greitai ir per lengvai. Norėtųsi, kad režisierius labiau pakankintų žiūrovus, ilgiau mus pavedžiotų už nosies.

 

Bet kuriuo atveju, „(Ne)vaikų žaidimai“ – tai žvilgsnis į nemalonų savo atvaizdą veidrodyje. Jau vien dėl to vertėtų jame apsilankyti. Norint spręsti problemą, pirma ją reikia aiškiai matyti.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.