Ar Tu esi doras? Spektaklis - ekskursija „Karo muziejus: nauja pradžia“
2018-01-02

Kūrybinė komanda, pasirinkusi Vytauto Didžiojo karo muziejaus erdvę, ryžosi spekuliuoti po III Pasaulinio karo išlikusios žmonių bendruomenės likimu, pateikti jos distopinę versiją (kurioje viskas privalomai gražu, teisinga ir visas gėris tvarkingai, netgi griežtai sukontroliuotas).

 

Apie ateities pasaulį labiau įprasta kalbėti kino medijoje. Čia esama ne vieno filmo, kuriame pasirinkus tam tikrą žmonių grupę, bendruomenę, iš viršaus „nuleidžiama“​ valdžia ir valdymo forma. Ji neretai grįsta pavojingu ar absurdišku žaidybiškumu bei technologijų įtakos išaugimu. Arba kuriamos bendruomenės gyvenimo taisyklės kyla iš vidaus - staiga iškylančių lyderių-herojų sprendimų. 

Vienas tokių sprendimų glūdi neseniai matytame filme „Buržuazinio šuns savikritika“ („Self -criticism of a Bourgeois Dog”, rež. Julian Raddmaie, Vokietija, 2017), kuriame tarsi tikslu tapo - komunizmo be komunistų bendruomenės sukūrimas. Šio spektaklio „Karo muziejus: nauja pradžia” (režisierius Gildas Aleksa) atveju, aktoriai Milda Jonaitytė, Renida Baltrušaitytė, Gintautas Ulmis ir Balys Ivanauskas susikvietė visus žiūrovus į savo ratą ir pavertė juos veikiančiais šios utopinės visuomenės dalyviais. O patys tapo jų instruktoriais - diegiančiais naujojo, gerojo pasaulio vertybes. Būtent visiškas publikos įveiksminimas spektaklyje-ekskursijoje tampa reikšmingu elementu, kurį norisi aptarti kiek plačiau.

Stebėdami klasikinių (ar kiek rečiau šiuolaikinių) pjesių, kūrinių adaptacijas teatro scenoje, susiduriame su neišvengiamu jų lyginimu. Scenos meno kūriniai - spektakliai, performansai ir kiti projektai, paremti interaktyvia dalimi (arba visišku žiūrovų įtraukimu), dar prieš kurį laiką buvo pakankamai nauja išraiškos forma, tačiau pastaruoju metu jų vis daugėja. O kartais net priešingai: stebina, jei koks nors jaunesnės kartos režisierius, „prigriebęs” aktualesnę pjesę, galinčią kelti diskusijas -  žiūrovą palieka ramiai sėdėti kėdėje. Tai vyksta įprastiniame „black box’e”, bet netradicinės, vietos specifikos erdvės, atrodo, tarsi pačios diktuoja publikos įveiksminimą. Taigi, grįžtant prie įvardinto palyginimo momento - tokiame teatriniame kontekste, įvairios įtraukimo formos taip pat tampa lygintinomis. Tiek taikant tiek įvairiausius įtraukimo laipsnius, tiek patirtis, subjektyvias būsenas, kurioms epitetų galima semtis iš savęs, arba po spektaklio jas „sugaudyti” iš publikos. Čia galima išgirsti: „nervina”, „įdomu“, „kūrėjai neleidžia nuobodžiauti”, „kam to reikia?”,  „per daug nenatūralu”, „neteatriška”, „per daug užsižaidimo” ir pan.

Pamažu sugrįžtant prie teksto centro - spektaklio-ekskursijos „Karo muziejus:nauja pradžia”, norisi padaryti tam tikrą ekskursą į praeitį, panašų patyrimą, turėtą prieš keletą metų dalyvaujant ekskursijoje po „Karuostos” kalėjimą ir muziejų (Latvija, Liepoja). Dėl karinio (militaristinio) konteksto ši patirtis atrodo pakankamai artima. Žinoma, muziejus ten įrengtas autentiškame kalėjimo pastate, tuo tarpu šio spektaklio erdvės – Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatas, statytas numatant jo muziejinę, ekspozicinę ir edukacinę paskirtį.

Minėtame „Karuosto” muziejuje, žmonių grupėms rengiamos ekskursijos nors ir neturi įspėjamojo teatralizuoto formato ženklo, tačiau, tam tikra prasme, taip pat veikia kaip interaktyvus spektaklis. Ir jeigu G.Aleksos režisuotame darbe mus lydi gana malonūs aktorių - personažų žvilgsniai, tai „Karuosto” muziejuje aplinka kitokia – čia pasitinka kariškių drausminimų ir nuobaudų atlikimo istorija. Čia su vietovėmis ir procesais susipažįstama agresyviau, o patekus į savo kuopos vado rankas, patartina nesiginčyti ir tvarkingai žygiuoti ten, kur nurodyta. Žinoma, šių teatralizuotų ekskursijų temos labai skirtingos: „Karuostos” muziejininkai gręžiasi į praeities refleksijas, autentišką jos patirties suteikimą, tuo tarpu šios kūrybinės komandos tikslas - projekcija į ateitį. Tačiau pati įtraukimo forma ir jau minėtos erdvės bei žiūrovams skiriamos užduotys turi bendrumo.

„Karo muziejus: nauja pradžia“ prasideda nuo žiūrovų susikvietimo į centrą, kuriame suteikiamos instrukcijos. Žiūrovai- išlikusieji po III Pasaulinio karo, kilusio dėl susiskaldymų (religijos, odos spalvos, lyčių ir t.t.). Naujame pasaulyje - „skirtumų mirtis” (nėra sienų, pinigų, nėra gudresnių vienų už kitus, nėra darbų, kurių nenorime dirbti, dirbame tik tuos darbus, kuriems jaučiame ypatingą pašaukimą). Toliau seka „pašaukimo testas” (kuriame įvairūs klausimai: ar esate doras?; Ar jums reikalinga logika? ir kt.), kurį atlikęs žiūrovas patenka į kurią nors grupę: tausotojų, ugdytojų, atlikėjų ar atrinktųjų. Naujoji visuomenė įpareigojama „sugiedoti” -  „šviesiosios šiandienos” himną. Ši visuomenė turi ir reikšmingą herojų Lazarą, kurį vis pasiūloma pagarbinti ar atlikti kokį nors ritualą. Šis jų veikėjas vizualiai supriešinamas ir palyginamas su muziejaus centru - Vytauto Didžiojo figūra. Aktoriai nepaleidžia žiūrovų jokioms didelėms „saviveikloms“ - jie paskatinti ir lydimi rožinių veikėjų vis atlieka kokį nors veiksmą. Spektaklis susiejamas ir su muziejaus saugomais objektais, ginklų ekspozicijoje: juodasis personažas - aktorė Milda Jonaitytė papasakoja apie praeityje naudotus ginklus, kuriuos išnaikino Lazaras ir jų visuomenėje nebeliko „žudymo mašinų“.

Rožiniais kostiumais apsivilkę aktoriai - ateities personažai mielai „instaliuoja“ savo mintis grupės nariams, manipuliuoja žiūrovų veiksmais. Įdomus sprendimas bandyti iš dalyvių išgauti tikslų užduoties atlikimą, kuris finale atrodo kaip visiškai nereikšmingas galutiniam rezultatui. Viskas tokioje „easy“ atmosferoje, be didesnių ambicijų, keliamų šiai bendruomenei, nuosekliai sekant pradžioje pateiktu naujo pasaulio apibūdinimu.

Spektaklyje šiek tiek pritrūksta aiškesnio, labiau išgryninto naratyvo, vedančiosios idėjos. Čia pasiūloma daug įvairių minčių, bet šios, spektaklio eigoje, pasimeta. O galbūt toks užmanymas ir buvo? Kita vertus, kartais kiek trikdo ir patys užduočių-veiklų pasirinkimai, kurie tikrai labai dažnai naudojami įvairiose teatralizuotose veiklose. Tai ir vaikščiojimas užrištomis akimis,ir patikros punktas, kurį reikia pereiti norint patekti į sekančia ekskursijos dalį. Vertintinas režisieriaus sprendimas ne izoliuoti spektaklio-ekskursijos, nuo įprastinės muziejaus veiklos, kuomet šie ateities žmonės atlikinėja tam tikrus ritualus, kartkartėmis juos užklumpa ekspozicijos lankytojai, o tai kuria visai įdomų efektą - skeptiškas ar susidomėjęs jų žvilgsnis į spektaklio publiką, papildo spektaklį naujomis prasmėmis.

Be abejo, manosios spektaklio įžvalgos itin subjektyvios: spektaklis buvo matomos tik iš vienos perspektyvos - po „pašaukimo testo“, patekus į savąją grupę (tiesa, ekskursijos eigoje, ją teko pakeisti) negali tiksliai žinoti, kas vyksta su kitomis - kokias misijas vykdo kiti dalyviai.

Šio distopinio spektaklio-ekskursijos stiprybė – įdomus pabandymas parodyti, pasiūlyti versiją visuomenės, kurioje diktatoriškos idėjos, principai gyvuotų pačiais švelniausiais būdais, be ginklų, destruktyvios prievartos, o su švelniais žvilgsniais, rožiniais atspalviais ir naiviomis, nesudėtingomis užduotimis (kurias esi priverčiamas daryti!).

Sveikintinas ir pats erdvės pasirinkimas, bendradarbiavimas su muziejumi, skatinantis kiek kitaip pasižiūrėti į statiškas ekspozicijos erdves, užpildytas įvairiausiais karo reliktais.

Miglė Munderzbakaitė / Teatrai.lt

Nuotraukos autorė Gerda Žemaitytė.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.

Ačiū! Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienas!