Teatrai.lt apie tarptautinį šokio festivalį AURA: paskutinė diena
2017-10-14

Paskutinės Tarptautinio šokio festivalio „AURA 27“ festivalio dienos programa prasidėjo vidudienį. Statybomis užbarikaduotame BLC Verslo lyderių centre įsikūrė Ofir Yudilevitch spektaklis „Gravitacija“. Spektaklyje veikė du vaikinai, iš kurių vienas – pats choreografas. BLC Elipsės salėje įrengta teatro, o gal tiksliau būtų sakyti veiksmo, aikštelė buvo apstatyta trejomis žiūrovų eilėmis iš visų keturių pusių. Tad visas veiksmas vyko kaip ant delno.

 

Susirinkusi auditorija – visai kitokia nei visuose kituose festivalio spektakliuose. Neišvydome nei bohemiškai apsirėdžiusių jaunuolių, nei damų su perlų karoliais. Didžioji dauguma čia buvo jaunos poros su atžalomis, kurios savo krykštavimais vaikė sekmadieninį snaudulį.

Spektaklis neprasidėjo standartiškai. Nebuvo aklinos tamsos, nebuvo ir prašymo išjungti mobiliuosius telefonus. Tik įžengę į veiksmo aikštelę, du partneriai iškart ėmėsi darbo – pradėjo konstruoti pripučiamas grindis. Šis paprastas ir gan buitiškas veiksmas iškart prikaustė publikos dėmesį.

Laikinai sukonstruotos pripučiamos grindys suteikė galimybė pasipriešinti gravitacijai. Judėjimo pagrindas – konkurencingas naujų galimybių išbandymas. Atlikėjai pamainomis užduodavo vis naujas žaidimo taisykles, ko pasekoje buvo koncentruojamasi į skirtingus aspektus: koordinaciją, greitį, jėgą, balansą, unikalumą. Metę simbolišką iššūkį žemės traukai bei vienas kitam, tuo pačiu jie metė iššūkį ir patys sau. Betarpiškai komunikuojančios dueto akys, retkarčiais sužaibuodavo. Šie mikroskopiniai žvilgsnių blykstelėjimai tapo įrodymu tikro ir betarpiško ryšio.

Nenusisekę triukai ir tyčiniai parkritimai, publikos buvo priimami kaip komiškos situacijos, tačiau tą sekundę atkreipus dėmesį atlikėjų akis, jos rodėsi mąslios ir netgi liūdnos. Paneigę žemės trauką, žmonės ne visuomet nusileidžia saugiai. Būna, kad jie „sudūžta“. Nenutrūkstamas konkuravimas – taip pat varginantis ir net skausmingas. Būti mažiau geru – skausminga, visuomet stengtis būti geriausiu – vargina. Būtent atlikėjų akys ir išdavė šiuos, po triukais užslėptus jausmus. Užsižiūrėjus ėmė kilti dvejonės: ar stebint Ofir Yudilevitch spektaklį „Gravitacija“ užtenka tik aikčioti ir žavėtis unikaliu ir žaismingu duetu, ar galime bandyti kapstytis giliau. Na, o gylį ir labai savitą emocinį užtaisą jis tikrai turi (pabaigoje net norisi pridurti: bravo!).

Festivalio uždarymo vakaro finalinis akcentas Rachid Ouramdane spektaklis „Tordre“. Jame šoko išskirtinėmis fizinėmis ir choreografinėmis galimybėmis pasižyminti lietuvė Lora Juodkaitė. Kaip ir dera paskutiniam vakarui, Nacionaliniame Kauno dramos teatre tvyrojo šiek tiek melancholiška nuotaika, žyminti festivalio pabaigą.

Spektaklis „Tordre“ - labai asmeniškos ir intymios dviejų moterų, šokėjų išpažintys/istorijos. Savo istorijas abi pasakojo pasitelkusios skirtingas išraiškos priemones. Loros Juodkaitės kalba -  sukinys. Gyvybine energija pulsuojantis kūnas demonstravo unikalias žmogaus kūno galimybes. Savitai išvystytas judėjimas – ryškus ir lengvai atpažįstamas skiriamasis Loros Juodkaitės bruožas. Puikiai valdydama kvėpavimą ir koordinaciją šokėja tuo pačiu metu savo istoriją pasakojo net tik kūnu, bet ir balsu. Jos kolegė Annie Hanauer savitą istoriją atskleidė judėdama su dirbtiniu rankos protezu. Labai asmenišką transformaciją patyrusi menininkė, dirbtinį rankos protezą pavertė kūno dalimi, lygiaverte visoms kitoms. Spektaklis „Tordre“ koncentruotas į asmenybė išraišką. Jis susidėjo tarsi iš kelių solinių išėjimų. Merginos scenoje buvo kartu ir „apšildamos“ spektaklio pradžioje, ir pabaigoje. O vėliau - tik akimirką kitą susidurdavo prasilenkdamos. Kad ir kokią jautrią temą lietė šis spektaklis, savotiškas hipnozės seansas vietomis prailgdavo (tą bylojo ir vienas kitas knapsintis kaimynas). Lora Juodkaitė būdama scenoje kaustė dėmesį, sukinys hipnotizavo ir palaikė  įtampą. Jos partnerė priešingai. Pradžioje susižavėjimą kėlęs judesys, laikui bėgant prailgo. Tuomet kai jau norėjosi tikrai nuoširdžiai ploti, ji vis dar tęsė...

Norėdama išlikti sąžininga pati prieš save turiu paminėti, kad vidudienio Ofir Yudilevitch spektaklis „Gravitacija“ jaudino labiau, ir, atrodo, šokiu perteikė gilesnes mintis nei Rachid Ouramdane „Tordre“. Trisdešimt minučių trukmės judesių, minčių ir energijos injekcija suveikė stipriau ir be pašalinio nuobodulio.  

 

Kristina Apanavičiūtė / Teatrai.lt

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.