Teatrai.lt apie tarptautinį šokio festivalį AURA: Japonijos šokio vakaras
2017-10-13

Spalio 7-ąją dieną Auros šokių festivalis žiūrovus sukvietė pasižiūrėti į Japonijos atstovų kuriamus šokius. Priešpaskutinį festivalio vakarą buvo pristatyti keturi pasirodymai. Nacionalinio Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje jaukiai „susispaudė“ gausybė žiūrovų. Belaukiant pasirodymo pradžios - maloni staigmena: susirinkusiuosius pasveikino Lietuvoje vizituojantis Japonijos ambasadorius. Iš pluoštelio lapų atsakingai skaitė LIETUVIŠKĄ tekstą, pakaitomis versdamas ir į anglų kalbą. Galbūt ne visi žodžiai buvo puikiai ištarti, tačiau be abejonės, kiekvieno auditorijoje sėdinčio lietuvaičio širdis buvo sušildyta.

 

Po malonios ir nuotaikingos įžangos, teko stebėti kur kas rimtesnius Japonijos šokėjų pasirodymus. Kiekvienas iš jų buvo vis kitoks, tačiau tuo pačiu ir kažkokia dalele siejosi tarpusavyje. Pirmasis pasirodė RYU SUZUKI, jo spektaklio pavadinimas BU. Pavadinimo reikšmė buvo įprasminta veiksmais. BU japoniškai reiškia šokį, kovos meną ir tuo pačiu nebūtį. Atlikėjo šokio linija keliavo per minėtas prasmes. Pasirodymas buvo pradėtas kovos menus primenančiais veiksmais, vėliau buvo atliekamas šiuolaikinis šokis, baletas ir galiausiai viskas apjungiama teatriniais veiksmais. Ryu Suzuki asmenybės ir savito kelio paieškos buvo dėliojamos iš kvadratinių baltos spalvos plastikinių lakštų. Šokėjo veiksmus sustiprino muzika, preciziškai pritaikytas apšvietimas ir net prožektoriaus švieselės judesiai jo rankose.

Po trumpos pertraukėlės pasirodė RURI MITO su savo kurtu šokiu MATOU. Kaip ir pirmojo R. Suzuki pasirodymo pavadinimas buvo parinktas tiesiogiai pritaikant prie šokio pagrindinės minties, taip ir Ruri Mito tęsė šią idėja. Matou iš japonų kalbos verčiant - apsivilkti, užsidėti, užsivynioti, tačiau dažniausiai vartojamas perkeltine prasme „Aš apsivelku savo kūną“. Atlikėja dar kartą įrodė, kad šokėjo kūnas gali būti toks lankstus, jog rodos, nesunkiai sutilptų į nedidelį lagaminą. R. Mito atsargiai ir lėtai keitė kūno padėtis. Kartais žiūrovai suraukdavo antakius, nenuostabu, vis tik kyla klausimas, kaip žmogus nesulūžta? Auditorijoje vis pasigirsdavo pavieniai žodžiai: „be sąnarių“, „guminė“ ir panašūs epitetai leido suprasti, jog žiūrovai buvo susikoncentravę stebėdami šokėjos kūno lankstumo galimybes.

Scenoje pasirodęs duetas, MITSUTAKE KASAI ir KAHO KOGURE, palietė kiekvieną, kuris žino, ką reiškia santykių duetas realiame gyvenime. DUO – priminė, o dar nežinantiems - pristatė, kokie gali būti sudėtingi santykiai. Kai esi priklausomas vienas nuo kito, bet tuo pat metu ir gali visiškai nematyti, ar nenorėti matyti vienas kito. Vengimas, kova, manipuliacija, absoliutus šaltumas ir visai greta: meilė, šiluma, bendrystė ir noras būti kartu. Netikėtai lietuviškai ištartas atlikėjų „labas“ sužadino žiūrovų smalsumą pasisveikinti atgal. Žaismingas juokas įsiterpė į garsiai mušantį laikrodžio tik tak. Laikas, vienintelis tas, kuris gali suvesti ir išskirti dvi asmenybes tuo pačiu metu.

Paskutinioji savo pasirodymą atliko MARIKO KAKIZAKI, kuri į sceną įžengė su nuoširdžia šypsena veide - pelnė žiūrovų simpatijas. GUNNGUNN siužetinė linija susidėjo iš skirtingų aspektų: šokio, teatrinių miniatiūrų, prakalbos japonų bei anglų kalbomis. Šokėjos kuriamas pasaulis buvo jautrus ir skaudus. Liūdna buvo stebėti, koks neviltingas gali būti žmogus. M. Kakizaki anglų kalba ėmė teisintis, jog nėra toks asmuo, kokį kuria scenoje. Tikino, jog yra draugiška, maloni ir gyvybinga. Pasirodymo pabaigoje suvoki, jog visa tai vieningas veiksmas. Atlikėja kaip šviesos žiburėlis tamsiose, kartais tokiose beviltiškose situacijose.

Japoniškas vakaras buvo įvairus. Kiekvienas atlikėjas turėjo savo uždavinius ir norimus sukurti vaizdus. Visi jie buvo tikri ir gerai apgalvoti. Atidžiai stebint buvo galima surinkti judesio tekstą ir suvokti kuriamas prasmes. Praėjusį rudens vakarą buvo galima pasimokyti rasti save, kovoti su savimi, žvilgtelti, kaip gali atrodyti santykiai su kitu žmogumi, o galiausiai - kad ir sunkiausiomis akimirkomis užgimsta viltis. Šis vakaras teatre davė išties daug, tačiau, telieka tikėti, jog teatro auditorija mokėjo susirinkti ir įsiminti duotas pamokas.

 

Rimantė Stankūnaitė / Teatrai.lt

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.