„Klasikos serija“: Maištinga siela, blaškoma vėjų
2017-05-26

„Ir kas man jos neprimena? Kai tik pasižiūriu į grindis, ant plytelių tuoj atsiranda jos veidas. Jis kiekviename debesyje, kiekviename medyje – naktį pripildo orą, o dieną įžiūrimas kiekviename daikte. Visur mane supa jos atvaizdas! Patys paprasčiausi vyrų ir moterų veidai, mano paties bruožai – viskas erzina mane tuo panašumu. Visas pasaulis – baisus rinkinys daiktų, primenančių, kad ji gyveno ir kad aš jos netekau...” – atvirauja Hitklifas, vienas pagrindinių trijų „Oskarų“ laureato režisieriaus Viljamo Vylerio filme „Vėtrų kalnas“ herojus.  

     

Ach, meilė! Kokią ją saldžią ir išsvajotą matome kino filmuose... Daugelis žiūrovų romantinio žanro filmus renkasi tikėdamiesi išvysti stiprius įsimylėjėlius siejančius jausmus; nemažai mūsų paslapčia trokštame patirti panašų emocijų svaigulį. Deja, daugelyje tokių kino juostų nieko kito ir nepamatysi tik banalų siužetą. Na, bet mano atrastame 1939-ųjų kultiniame filme „Vėtrų kalnas“, sukurtame pagal garsiąją Emilės Brontės novelę, pagrindinis personažas Hitklifas (akt. Lorencas Olivieris) nėra stereotipiškas romantiškas svajotojas. Iš tikrųjų šis įsimylėjėlis egoistiškas, valdingas ir mėgstantis manipuliuoti kitais. O pačioje pabaigoje – ir šiek tiek pamišęs.

 

Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie kaltina aplinkinius dėl savo nelaimių ir kaskart nepamiršta priminti, kad mirs, jei bus paliktas. Kitaip tariant, jis – ne pats geriausias pasirinkimas laimingai meilei.

 

Iš kur tas Hitklifas?

 

Ramų ir jaukų pasiturinčios ir bendruomenėje gerbiamos Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne sujaukia naktį šeimininko parsineštas vaikas. Juodbruvas, nežinomos kilmės, na, ir kaip paaiškėja vėliau, sunkaus charakterio vaikas. Nepaisant aplinkybių, visi netrukus pamilsta berniuką, ypač vaikį parsivedęs šeimos galva. Jis jam tampa kaip sūnus. Hitklifo nekenčia tik įbrolis Hindlis.

 

Tuomet dar niekas nenumanė, jog šis pamestinukas pakeis ne tik karšto būdo įseserės gražuolės Katerinos (akt. Merlė Oberon), nepatenkinto Hindlio, bet ir visos giminės gyvenimus. Kas nutinka tarp Katerinos ir Hitlifo? Žinoma, įsiplieskia meilė! Tačiau ir Katerina nėra tik nuolanki, geraširdė, gerai išauklėta mergina, kokias sutiksime didelėje dalyje filmų apie meilę. Nesunku nuspėti, kad prie darnios šeimyninės laimės toks derinys neprives.

 

Netrukus dėl nelaimingo ir skaudaus atsitikimo Hitklifas namuose tampa tik tarnu ir pastumdėliu. Tuo metu Katerina susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu išauklėtu ponaičiu Lintonu, ir pasitaikius progai, ji pasielgia pagal nerašytus to laiko įstatymus – iškeičia meilę į prabangų ir ramų gyvenimą... su Lintonu.

 

Mylėti lyg stovėti ant prarajos krašto

 

Katerina nutildo širdį, kurioje siaučia gilūs jausmai prieš daugelį metų namo parneštam berniukui. Vis dėlto tokią meilę galima trumpam užgniaužti, bet ne palaidoti.

 

„Mano meilė Edgarui kaip medžių lapai miške. Ją pakeis laikas, kaip žiema pakeičia medžius... O mano meilė Hitklifui.. Kaip... Kaip amžinos uolos, čia beveik nematomas džiugesio spindulėlis, bet būtinas”. Tuomet Hitklifas mįslingai dingsta ir kurį laiką miestelio bei Katerinos gyvenimas klostosi ramiai. Vis tik galiausiai jis grįžta. Dabar jis visiškai kitoks: rafinuotas, pasiturintis ir... su tikslu atkeršyti.

 

Hitklifas taip beprotiškai myli Kateriną, kad galiausiai ši neatsakyta meilė virsta griaunančia jėga. Viena iš keršto užgaidų – suvilioti Lintono seserį. Čia prasideda įdomioji dalis.

 

Hitklifo keršto troškimas iššaukia žiaurų elgesį su Izabela Linton, tapusia jo žmona. Čia  aplinkiniai vis primena apie galimą čigonišką jo kilmę. Pačiam Hitklifui tokia versija ne prie širdies – jis turi geresnę. „Aš prisiminiau, jog mano tėvas buvo Kinijos imperatorius, o mano motina Indijos karalienė”, – girdime jį sakant.

 

Kodėl ši istorija taip žavi?

 

Lyginant V. Vylerio filmą su E. Brontės novele, filmas atrodo žymiai romantiškesnis, mistiškesnis. Daug svajingumo ekranizacijai suteikia be galo ramus klasikinės muzikos garso takelis. Jis įtraukia žiūrovą, priverčia įsijausti į akimirką, pajausti tai, ką jaučia veikėjas. Be abejo, stiprų įspūdį kuria ir suburti įspūdingi aktoriai, puikiai įkūniję personažus.

 

Filmas „Vėtrų kalnas“ persmelktas jausmų. Deja, daugelis pastebi tik paviršutiniškiausias ir tamsiausias šios istorijos detales: nepagrįsti literatūros kritikų teiginiai, jog tai – istorija apie nesveiką meilę, katastrofą, „meilę, kuri yra stipresnė už mirtį“ ir panašiai, tik liudija, kad surasti knygos iššifravimo raktą labai sunku.

 

 Kūrinys nepasiduoda paviršutiniškai analizei ir interpretacijai. Jis nėra nuspėjamas, nes tai – nebanali meilės istorija. Ne veltui apie patį romaną galime išvysti labai daug gerų atsiliepimų. „Tai geriausia iš kada nors parašytų knygų“, – yra pasakęs garsus filosofas Džordžas Batailė.

 

Žinoma, jei jau pasiryžai išvysti filmą, vertėtų perskaityti ir knygą. Ji yra laikoma brandžiausiu rašytojos E. Brontės kūriniu, sulaukusiu ne vienos ekranizacijos. Vis tik patariu pasirinkti 1939-aisiais pasirodžiusią „Vėtrų kalno“ ekranizaciją. Ne veltui ji sulaukė nemažo pripažinimo iš kino kritikų: kino juosta laimėjo „Oskaro“ statulėlę ir pretendavo dar į 7 nominacijas (tarp jų – ir geriausio filmo kategorijoje).

 

Nespalvotoje romantikoje prigimtis atsiskleidžia ryškiausiais atspalviais

 

Pasigilinus į šią meilės ir kančios istoriją, galime išvysti ir šiai dienai aktualių problemų. Šis kūrinys visiškai apnuogina žmogaus prigimtį. Visi personažai labai žmogiški. Atsisakoma dirbtinio skirstymo į gerus ir blogus, stereotipinio idealizavimo. Herojų elgesyje netrūksta iracionalumo – kartais sunku rasti pateisinimų, kodėl kas nors nutinka.

 

Šią istoriją siūlyčiau tiems, kuriems pabodo banali „holivudiška” romantika, tiems, kas nori kažko neįprasto ir nenuspėjamo, pagardinto įtampa, egzistenciniais klausimais ir psichologiškumu.

 

Taip pat į „Vėtrų kalną“ turėtų atkreipti dėmesį ir tie, kas nori prisiminti, kaip atrodo tikra klasika, ar jauniems žmonėms, norintiems išvysti, kokiais nuostabiais kūriniais megavosi jų tėvai ir seneliai. Galbūt daugelį atgraso tai, jog filmas nespalvotas, bet, patikėkit, tai nėra ne problema. Ši aplinkybė tik dar labiau pagyvina filmą, suteikia jam gylio ir paryškina meninę vertę.

 

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė Kamilė Raubūnaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.