Teatrai.lt tiesiai iš festivalio Kino pavasaris. Jono Meko portretas: „Neturėjau, kur eiti“
2017-04-04

Darbą „Neturėjau, kur eiti“ galima drąsiai tituluoti neįprasčiausios formos „Kino pavasario“ filmu. Tuo stebėtis neverta: jame pasakojama apie žymų avangardinio meno kūrėją Joną Meką, o tai daro eksperimentuoti mėgstantis iš Škotijos kilęs medijų menininkas Douglasas Gordonas.

 

Viena iš D. Gordono mėgstamų temų – atmintis. Šiame filme per J. Meko patirtį jis vėl į atmintį pasineria.

„Neturėjau, kur eiti“ paremtas to paties pavadinimo J. Meko knygos-jaunystės dienoraščio tekstais. Juos didžiąją filmo dalį skaito pats autoriaus. Gyvų pokalbių čia mažai, visgi keisčiausia ne tai – čia  maža ir... vaizdų. Neįprasta, tačiau šiame seanse didžiausias dėmesys skiriamas klausos juslei.

Juodas ekranas – dažnas žiūrovo palydovas. Prieš seansą išgerkite kavos: tokiame darbe, kur trūksta vaizdo dėmesiui „užkabinti“, išlikti susikaupusiam sudėtinga. Iš kitos pusės, neįprasta patirtis apmaldo budrumą ir realybė panardinama į rūką. Kaip laikui bėgant atmintyje išblykšta įvykių kontūrai, taip ir čia tamsoje žiūrovas užliejamas vos beįžiūrimų, spalvas ir formas jau beveik praradusių senų istorijų aido.

J. Meko, kaip ir daugybės jo kartos žmonių, gyvenimas nebuvo lengvas. Palikęs Lietuvą, svetur jis ilgai nerado bent jau pakenčiamo gyvenimo. Būsimam garsiam menininkui teko kelerius metus praleisti Vysbadeno ir Kaselio perkeltųjų asmenų stovyklose, o vėliau, pasiekus JAV ir apsigyvenus Niujorke, viskas taip pat klostėsi sudėtingai. Būtinybė prisitaikyti naujoje kultūroje, nepažįstami žmonės, skurdžios gyvenimo sąlygos, prastai apmokami darbai buvo dažno emigranto iš karo draskomos Europos kasdienybė.

Būtent tokį žmogaus be šaknų nerimą, frustraciją, nepasitenkinimą bei netikrumą ir bando priversti pajusti D. Gordonas. Istorijos vadovėliuose apie pasaulinius karus mokoma per datas, faktus,  sparčiai besikeitusius žemėlapius ar  prezidentų ir diktatorių veiksmus. Tuo metu „Neturėjau, kur eiti“ pasiūlo tai pažinti vieno jauno studento iš Lietuvos žvilgsniu. Jam, kaip ir daug kitų europiečių, karas buvo ne kokie nors skambūs vadų pareiškimai ir kariuomenių pasistumti kilometrai, o kelionės nuovargis, bombardavimai, tampantys lopšine, sutikti nepažįstami veidai ar paprasčiausias noras netrukdomam perskaityti knygą.

„Neturėjau, kur eiti“ skirtas ne plačiajai publikai. Kaip ir avangardinis menas daliai žiūrovų šis darbas pasirodys sunkiai suprantamas. Kita vertus, jei Jūsų negąsdina (ir neerzina) eksperimentinis kinas, D. Gordono darbas pamalonins jusles neįprastais kino potyriais.

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.