Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“. Asmenukės koncentracijos stovyklose
2017-04-06

Dokumentinė režisieriaus Sergejaus Loznitsos juosta „Austerlicas“ gilinasi į istorinės atminties temą bei kelia nemalonių klausimų apie dabartinę visuomenę. Ar mūsų sąveika su realybe apsiriboja tik tuo, kad ją fiksuojame ir pasidaliname per „Instagram“?

 

Per „Austerlico“ kūrybinės komandos pokalbį su žiūrovais „Skalvijoje“ iš montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio išgirdome įdomią frazę: „tokį filmą žiūrėti neturi būti malonu“. Reikia pripažinti, smagu iš tiesų nebuvo. Tai lėmė ir pati tema, ir pasirinkta raiškos forma.

 

Kaip įspėja pavadinimas, pasiskolintas iš vokiečių kilmės rašytojo W. G. Sebaldo romano, skirto aukoms atminti, šioje nespalvotoje juostoje žvelgiama į holokaustą ir sunkiai protu suvokiamus koncentracijos stovyklų košmarus. Vis dėlto S. Loznitsa pasirinko savitą ir netikėtą  požiūrio tašką į šią tragediją. Režisierius negraudina, nemoralizuoja ir neužpila istoriniais faktais. Jis tiesiog nebyliai stebi šiuolaikinių žmonių, besilankančių koncentracijos stovyklose-memorialuose, sąlytį su sena tragedija ir kviečia prie išvadų prieiti patiems žiūrovams. 

 

„Austerlice“ mažai, kas vyksta. Siužetas apsiriboja tuo, kad žiūrovai, tarsi lankytojai, pro geležinius vartus su užrašu „Arbeit macht frei“ („darbas išlaisvina) yra pakviečiami į ekskursiją po koncentracijos stovyklą.

 

Mirtis ir vartojimas

 

Ši virtuali kelionė susideda iš ilgų, po keletą minučių trunkančių kadrų, kada sustojama svarbiausiose ekskursijos vietose ir akyliau pažvelgiama, kaip masiniame kape elgiasi lankytojai. Draugų asmenukė ar šeimyninė nuotrauka priešais daugybei kalinių neišvengiamą žūtį reiškusio „Arbeit macht frei“? Kodėl gi ne. Pozuoti nuotraukai prie krematoriumo? Be abejo! Po gido pasakojimo apie ant kablių kabintus ir agonijai pasmerktus kankinius bei siaubingus jų klyksmus pačiam tokį pavaidinti? Aišku, kas čia tokio? Gal šita ir iki „Facebook“ profilio nuotraukos trauks.

 

Nors pasakojimas monotoniškas ir „Austerlicas“ veikiau primena ne filmą, o meditaciją ar maldą už mirusiuosius, jo iškeliami klausimai tikrai įdomūs ir svarbūs. Kaip atsimename ir tvarkomės su sunkiai suvokiamomis tragedijomis? Kaip formuojama ir perteikiama istorinė atmintis? Kodėl mūsų ryšys su realybe tapo toks paviršutiniškas ir iškreiptas? Kur dingo pagarba skausmui ir mirčiai? Kaip pastebi garso režisierius Vladimiras Golovnickis, per maždaug trijų mėnesių „Austerlico“ filmavimą jie nė karto negirdėjo ko nors pravirkstant ar meldžiantis.

 

Per pasišlykštėjimą, frustraciją ir kaltę (nes ne vienas atpažinsime save) esame priversti pripažinti savo vartotojišką požiūrį į istoriją. Koncentracijos stovyklų baisybės tampa tik dar viena atrakcija. Beje, ir ne pačia įdomiausia. Neretai čia nusprendžiama apsilankyti tik dėl to, kad šalia yra kitų turistinių objektų. Kūrėjų komanda rinkosi medžiagos įvairiose memorialinėse vietose, bet iš to buvo mažai naudos (daugiausia nufilmuota Sachsenhausene ir Dachau). Kitur dažniausiai nebūdavo lankytojų, tad nebuvo ir ko filmuoti.

 

Paminėtina ir tai, kad emocinio krūvio „Austerlicui“ prideda ir asmeninis S. Loznitsos sąlytis su šia tema. Baltarusijoje gimęs, Ukrainoje augęs režisierius nežino dalies savo giminių likimo. Vykstant Antrajam pasauliniui karui jie dingo be žinios – galbūt jiems irgi teko atsisveikinti su gyvybe koncentracijos stovykloje.   

Taigi, žiūrėti šią dokumentinę juostą iš tiesų nemalonu. Patiriame nemažą skeptrą skirtingų neigiamų emocijų, o blogiausia – esame verčiami pažvelgti į mūsų visuomenės – taip pat ir savo – kreivą atspindį veidrodyje.

 

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.