Teatrai.lt rekomenduojamų „Kino pavasario“ filmų penketukas. Pirma dalis.
2017-04-01

„Sarajevo sielvarto dainos“

 

Suskirstytas į tris dalis, filmas pasakoja tris, atrodo niekaip nesusijusias istorijas. Vis dėlto, po filmo šias istorijas pavyks apjungti, jei tik įsidėmėsite antrąją filmo dalį – dokumentiką apie šunis. Gyvenime režisierių Fredą Kelemeną dažniau pamatysime kino operatoriaus vaidmenyje, todėl „Sarajevo sielvarto dainose“ galėsite pasimėgauti originaliu ir vis kitokiu kameros darbu. Sarajevas jus pasitiks, į save įtrauks, bet kartu bus šaltas ir nedraugiškas. Sarajevas bus liūdnas, nes jame, anksčiau ar vėliau, pasijusite vienišas... Šis filmas rekomenduojamas tiems, kurie kine ieško daugiau, nei tik įdomios istorijos, ir tiems, kurie mėgsta eksperimentinį kiną.

 

Ugnė Kačkauskaitė / Teatrai.lt

 

 

„Staklės“

 

„Perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstame“, – girdėjome kultiniame filme „Kovos klubas“. O Indijos režisieriaus Rahulo Jaino darbas „Staklės“ parodo – didžiausią kainą už mūsų paviršutiniškumą sumoka kiti. „Staklių“ kūrėjai neagituoja, nekviečia sukilti ir nesiūlo sprendimų. Jie kantriai vedžioja žiūrovą per įvairius fabriko skyrius, rodo vos ant kojų besilaikančius sulysusius vyrus ir berniukus bei išvadas pasidaryti leidžia patiems.

 

Vaiva Sapetkaitė/Teatrai.lt

 

 

„Tai tik pasaulio pabaiga“

 

Manęs niekada nežavėjo Jeano Luco Lagarce’o  pjesė „Tolima šalis“. Taip nesužavėjo ir teatro režisieriaus Gintaro Varno pagal šią pjesę pastatytas spektaklis. Bet galvoje viskas neįtikėtinai apsivertė išvydus „Tolimos šalies“ adaptaciją Xaviero Dolano kino juostoje „Tai tik pasaulio pabaiga“. Atrodo, kad kino režisieriui paliepus, o operatoriui aktorius nufilmavus stambiu planu, pavyko įsiveržti į pačias dramaturgo ir aktorių sielas. Tokias tikslias psichologines būsenas, taiklias nuotaikų kaitas, natūralias, paprastas, bet kartu neįtikėtinai dramatiškas situacijas ir įtampas, savo kino kalboje genialiai įvaldęs buvo tik Ingmaras Bergmanas. Atrodo, kad Dolano pavyko emocijas atkartoti beveik taip pat tiksliai.

 

Ugnė Kačauskaitė / Teatrai.lt

 

 

„Atsiprašymas“

 

Režisierė Tiffany Hsiung dokumentinėje juostoje „Atsiprašymas“ jautriai atskleidžia skausmingą „paguodos moterų“, per Antrąjį pasaulinį karą tapusių japonų karių sekso vergėmis, istoriją. Oficiali Japonijos versija – „paguodos moterys“ tuo vertėsi savanoriškai. Visgi nemaža dalis jų buvo pagrobtos iš gatvių ar net tėvų namų ir įkalintos „paguodos stotelėse“.„Atsiprašymas“ – ne iš tų filmų, kuriuos žiūrėti malonu. Priešingai, jis liūdina, slegia ir pykdo dėl neteisybės. Bet tai – dėmesio vertas darbas. T. Hsiung nepabūgsta atverti skausmingų Rytų Azijos žaizdų, taip sukurdama svarbų atminties paminklą visų „paguodos moterų“ kančioms.

 

Vaiva Sapetkaitė / Teatrai.lt

 

 

„Tarp mūsų“

 

Trys jaunos moterys – trys istorijos viename Tel Avivo bute. Nors miestas Artimųjų Rytų kontekste pristatomas kaip neįtikėtinai atviras ir pasaulietiškas, vis dėlto, mieste gyvenantys ir merginas supantys aplinkiniai, toli gražu, nėra tokie atviri, kaip kad gali atrodyti iš pat pradžių. Filme daug jaunatviškų šėlionių, pasimetimo, veiksmo, spalvų, energijos. Kartu filme keliami tautinės, religinės ir seksualinės tapatybės klausimai. Bet jie pristatomi taip neįkyriai, o temos aktualizuojamos tokiais kasdieniais pavyzdžiais, kad tenka pripažinti: filmas sujaudins, primins apie problemas ir... patiks daugumai. Nors filmą būtų galima apkaltinti į masę orientuotu produktu, šiuo atveju tai privalumas: puikus temų, veiksmo ir emocijų balanso pavyzdys.

 

Ugnė Kačauskaitė / Teatrai.lt

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.