„Smėlio žmogus“: siaubo pasakos chimeros
2017-04-24

Po Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Smėlio žmogus“, matyto Vilniaus teatre „Lėlė“, girdžiu emocingų įspūdžių prisunktą šurmulį. „Šitokio spektaklio nebūtų gėda rodyti Paryžiuje ar Londone“, – pagaunu gyvo pokalbio nuotrupą už nugaros.

 

Kadangi „Smėlio žmogaus“ premjera įvyko dar 2014 m., jis spėjo užsidirbti ne tik gerą reputaciją, bet ir Auksinį scenos kryžių. Beje, tai vienas iš nedaugelio spektaklių, apie kurį išgirsti vieningus  teigiamus atsiliepimus.

Vokiečių rašytojo E. T. A. Hoffmano apsakymo įkvėptas „Smėlio žmogus“ patrauklus tuo, kad verčia suabejoti savo akimis. Aktoriai ir lėlės – gyvos ir dirbtinės būtybės – tarsi suauga, transformuojasi, pasitelkdamos vienos kitų dalis, virsdamos gąsdinančiomis chimeromis. Mainymosi choreografija nugludinta iki smulkmenų, tad „Smėlio žmogus“ tampa vientisa hipnotizuojančia iliuzija, dėmesį prikaustančia egzistencine siaubo pasaka. Tokį įspūdį stiprina ir nežinomybe bei nerimu žiūrovus apgaubia kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzika.

Nors spektaklio raiška drąsi ir originali, pagrindinės gliaudomos idėjos tradicinės: gėrio ir blogio, tūnančių žmogaus sieloje, kova, miglota riba tarp fantazijų ir realaus pasaulio bei sudėtingi meilės išbandymai.

 

Išblukusios žanrų ribos

 

G. Radvilavičiūtė su komanda nebijo rizikuoti derindama skirtingus meno sritis ir žanrus. Ypač daug dėmesio skiriama judesiui, šokiui – tai pakeičia žodžius (choreografė ir aktorė Sigita Mikalauskaitė). Taip pat puikiai apgalvotos lėlių konstrukcijos, aktorių kostiumai, dekoracijos. Žiūrėti „Smėlio žmogų“ ir spėlioti, kaip viskas veikia, – didelė atrakcija. Šviesos ir tamsos žaismas čia ne ką mažiau svarbus nei scenoje vaidinantys aktoriai. Juk gerai iliuzijai svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, kas paslepiama nuo mūsų akių.

Svarbiausi spektaklio veikėjai – du nelaimingi S. Mikalauskaitės ir Šarūno Datenio įkūnyti įsimylėjėliai ir, žinoma, paslaptingoji būtybė, stebinti iš šešėlių, – Smėlio žmogus. Ėmus graužti abejonėms, baimei prarasti meilę, išlendant veikėjų silpnybėms, pastarasis vis stiprėja. Po truputį jis įslenka į jų gyvenimus, apraizgo savo įtaka, o galiausiai tampa aiškiai išreikšta fizine jų dalimi.

Smėlio žmogus valdingas, šiurkštus ir kaprizingas – įsimylėjėliai po truputį pasiduoda. Aiškėja –bendra jų laimė pasmerkta. Paskutinis kirtis jai – pasimetusio Š. Datenio personažo aistra dirbtinei bežadei  būtybei iš makabriškų fantazijų pasaulio. Taip G. Radvilavičiūtė mums tiesmukai primena, kaip greitai galime prarasti tai, kas svarbiausia, susipainioję tarp tikrų dalykų ir susikurtų iliuzijų.

 

Paruoškite namų darbus

 

Mano patarimas, kuriuo pati būčiau mielai pasinaudojusi, – jei prieš spektaklį turite laiko perskaityti Hoffmano knygą, taip ir padarykite. Vien iš pasirodymo suprasti naratyvą nėra lengva. Originali forma suteikia ir daug interpretacinių galimybių, dinamiškame spektaklyje nesunku pasimesti. Tiesa, net tada nebus jau taip paprasta – nuo E. T. A. Hoffmano istorijos tik atsispiriama, bet ja nuosekliai nesekama.

Nepaisant sudėtingumo, „Smėlio žmogus“ – įspūdingas reginys. Dėl jo vizualios raiškos, įtraukiančio ritmo ir netikėtų sprendimų ši teatro patirtis neapvilia. Jei matėtė „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ ir jis jums patiko, drąsiai keliaukite ir į šį spektaklį. Abu darbai pasižymi žanrų ribų nepaisymu, naujų raiškos būdų paieška, vizualiniu išraiškingumu, ypatingu dėmesiu judesiui ir muzikai. Žiūrėti juos – tikra šventė juslėms.

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.