Netikrumo paženklintas „Komivojažieriaus“ kerštas
2017-04-21

Irano režisieriaus Asghar Farhadi kino darbas „Komivojažierius“ suglumusius žiūrovus vedžioja už nosies. Atrodo, užgriebiame tikrosios istorijos galą, bet netrukus išvystame – vaikomės šešėlius.

 

Dramoje pasakojama apie teatro aktorių porą, kurios netikėtas  persikraustymas į naujus namus, visam laikui paženklino jų gyvenimus. Nuo pirmųjų akimirkų „Komivojažierius“ primena miglotą, erzulį keliančią mįslę. A. Farhadi neleidžia apsiprasti ar atsikvėpti. Iškart patenkame į gluminantį įvykių bei emocijų sūkurį. Nuolat nutinka kažkas svarbaus, bet taip ir nesiteikiama paaiškinti kas. Tai verčia stipriai įsitraukti spėliojant, jaudinantis, užjaučiant ar pykstant.

 

Apdovanojimai geriausio scenarijaus ir geriausio aktoriaus kategorijose Kanų kino festivalyje, „Oskaras“ už geriausią filmą užsienio kalba – tik keli iš prestižinių „Komivojažieriaus“ įvertinimų. Beje, kaip atkreipia dėmesį leidinys „The New York Times“, A. Farhadi „Oskarą“ už tai laimi jau antrą kartą ir atsiduria tokių garbių režisierių, kaip Federico Fellini, Vittorio De Sica ir Ingmar Bergman, kompanijoje. Pirmąjį kartą kūrėjui tai padaryti pavyko 2012 m. su juosta „Išsiskyrimas“.

 

Kai tikrovė per skaudi

 

Sutuoktiniai Rana (akt. Taraneh Alidoosti) ir Emad (akt. Shahab Hosseini) yra darni, bet niekuo neišsiskirianti pora. Emad pagrindinis darbas – mokytojas mokykloje ir jis jam puikiai sekasi. Jo mokiniai jį mėgsta. Matyt, jų gyvenimas būtų tekėjęs ramia vaga, jei jiems nebūtų tekę priverstinai persikraustyti. Naujasis jų butas, priklausantis kolegai iš teatro, jiems puikiai tinka, išskyrus vieną aspektą – ankstesniosios gyventojos palikimą. Nors žadėta ne kartą, ji niekaip nepasiima savo paliktų daiktų.

 

Vis tik viename iš kambarių suversti drabužiai, patalynė, vaiko žaislai ir kiti daiktai pasirodo besą smulkmena. Dėl jos kyla kur kas didesnių bėdų...

 

Praėjus porai dienų po persikraustymo, Rana po spektaklio grįžta anksčiau. Pavargusi po pasirodymo ir vakarinės namų ruošos ji pagaliau laukia savo atlygio – pasimėgavimo karštu dušu. Suskamba durų skambutis, Emad laukianti Rana atveria duris ir grįžta į vonią.

 

Po kurio laiko grįžtantis Emad pamato kraują ant laiptų. Nubėgęs į butą, jis neranda Ranos – kaimynai ją nugabeno į ligoninę. Aišku, kad nutiko kažkas blogo, bet sudėtinga susigaudyti kas. Ankstesniosios nuomininkės kerštas? Apiplėšimas? Išprievartavimas? Pati Rana įsibaiminusi, negali likti viena ir kartoja nieko neprisimenanti. Abu sutuoktiniai įsitempę, išorinė ramybė, kartais vis tik neatlaikanti slepia vidinius emocijų sūkurius. Jie iš paskutiniųjų kabinasi į laimingos, įprastą gyvenimą gyvenančios poros personažus, bet šis spektaklis po truputį byra į šipulius.

 

Žiūrovai taip pat pasimetę. Jų spėliojimų niekas nei patvirtina, nei paneigia. Veikėjai elgiasi keistokai, tarsi patys bijodami pripažinti logiškiausias išvadas. Vis tik jų atsargiai konstruojamus komforto burbulus vis perrėžia paslaptingos kaimynų replikos. Netrukus paaiškėja, kad ankstesnioji nuomininkė buvo „moteris su daug pažinčių“ – tikriausiai prostitutė.

 

Niekaip nepavykstant išsilaisvinti iš sukrėtimo gniaužtų, Emad ryžtasi vienintelei likusiai išeičiai – rasti ramybę per kerštą.

 

Personažai tarp didmiesčio dekoracijų

 

Neabejotinai viena stipriausių „Komivojažieriaus“ pusių yra psichologija – tiek dėl gebėjimo įtraukti žiūrovus, tiek dėl veikėjų vystymo. A. Farhadi, padedamas Taraneh Alidoosti ir Shahab Hosseini, sukuria daugiasluoksnius ir, nors prieštaravimų draskomus, bet įtikinamus personažus. Režisierius ekranui nesupaprastina emocijų spektro ar žmogiškojo iracionalumo, bet tik dar labiau tai paryškina. Atrodo, A. Farhadi netgi stengiasi viską kuo labiau sujaukti ir po truputį stumia savo veikėjus į akligatvius, iš kurių pabėgti galima tik ėmusis kraštutinių priemonių.

 

Šios raizgalynės atomazga – pati geriausia filmo dalis. Sunkiai nuspėjama ir vėlgi nevienareikšmiška, nepamirštanti atiduoti duoklės žmogiškiesiems prieštaravimams ir mūsų iracionalumui. Tikrai galima suprasti, kodėl Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų.

 

A. Farhadi yra vienas iš nedaugelio, kuris paprastiems iraniečiams kalba apie jų gyvenimus (daug kasdienių skaudulių viešosios erdvės tiesiog ignoruojami). Neišvengiamai modernėjančioje teokratinėje respublikoje, griežtai tebesaistomoje religinių tradicijų, paprasti žmonės gyvena nuolatiniuose prieštaravimuose. A. Farhadi į tai atliepia, todėl jo įdėmiai klausomasi.

 

Nors mieste kyla aukšti modernūs pastatai, daugybė automobilių važinėja gerais asfaltuotais keliais, jo gyventojai priversti paklusti senosioms tradicijoms ir nuostatoms. Vis didėjantis kontrastas tarp viešojo ir asmeninio gyvenimo dar labiau paaštrina prieštaravimus, o pokyčių nuojauta istorijai  prideda nerimasties. Ir nekantrumo.

 

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.