„Teatrai.lt žviežias žvilgsnis“: jaunas žiūrovas dalinasi savo patirtimis kine. „Seneka mūsų dienose“
2017-03-11

Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“.

 

Dažniausiai išgirdus apie lietuvių naują premjerą kino ekranuose, į galvą ateina mintis, kad ekrane pasirodys vėl tie patys aktoriai ir vėl tos pačios temos. Tačiau taip nereikėtų apsigauti ties nauju Kristupo Vildžiūno darbu „Senekos diena“. Šis filmas iš bendro konteksto išsiskiria tuo, kad jame yra pakanakamai mažai greito judesio, filmo montažas, garso takelis ir vaizdai suteikia melanholišką ilgesį praeičiai.

 

Filmo veiksmas nukelia visus žiūrovus į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikus. Keli idealistai jaunuoliai įkuria Senekos draugiją ir vadovajausi filosofo gyvenimo nuostatomis. Laisvalaikiu  sukuria muzikos grupę, įkvėpimo semiasi iš aplinkinių, jausmų ir kelionių. Po to užauga, tampa atsakingais žmonėmis. Po dvidešimt penkerių metų, pagrindinis herojus Simonas - sėkmingas žmogus, tačiau vis dažniau prisimena jaunatviškas svajones, iliuzijas ir meiles. Geriausio draugo mirtis tarsi pastūmėja Simoną pasinerti į jaunystės prisiminimus.

 

Pagrindinis veikėjas Simonas (jaunasis – aktorius Marijus Mažūnas, suaugęs – aktorius Dainius Gavenonis) - dažnai nuomonę keičiantis jaunuolis, kuris įsimyli geriausio draugo merginą Vakarę (aktorė Ina Marija Bartaitė). Šią meilę Simonas prisimena ir po daugiau nei dvidešimties metų. Mirus geriausiam Simono draugui, Simonas suvokia, kad tai buvo vienas brangiausių jam žmonių, tačiau jis to niekad nėra pasakęs garsiai.

 

„Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė.“ Tai frazė, lydinti viso filmo metu tris jaunuolius, kurie buvo kupini idėjų, maišto, entuziazmo pakeisti jiems nepriimtiną sistemą. „Senekos diena“ nukelia į 1989 metus, kuomet Lietuvoje išplito įvairūs laisvės judėjimai, pradėjo savo veiklą tokios muzikinės grupės kaip „FOJE“, „Antis“. Šiame muzikiniame kontekste kuria  ir filmo pagrindiniai veikėjai, grupės „Šiaurės kryptis“ nariai.

 

„Senekos diena“ - asmeninė režisieriaus Kristijono Vildžiūno istorija. Būdamas jaunas jis turėjo grupę „Šiaurės kryptis“, kurios dainos ir lydi visus režisūrinius vingius šiame filme.

 

Ypatingą atmosferą filme kuria adekvatūs kostiumai ir atkartotas detalių tikslumas bei autentiškos vietovės, kurios puikiai atpažįstamos lūžio kartos žiūrovų: filme atgaivinama kavinė „Rotonda“ tarsi kviečia žiūrovą dalintis ir pildyti filmą savo asmeniniais išgyvenimais ir prisiminimais. O prisiminti yra ką: jaunystę, įvykius sukrėtusius Baltijos šalis ir entuziazmo pilnas svajones. Tuo tarpu jaunuosius žiūrovus „Senekos diena“ kviečia pasijusti kailyje kartos, kuri išgyveno permainų, maišto prieš sistemą ir paieškų kupinus metus.  Laikas susimąstyti, ar labai jie patys skiriasi idėjomis ir norais nuo savo tėvų, kuomet šie buvo paaugliai.

 

Pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje žiūrovai išvys filmą, prie kurio kūrimo prisidėjo ne tik lietuviai, bet ir prodiuseriai iš gretimų Baltijos valstybių. Bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbas - sena idėja, kurios vis nepavykdavo įgyvendinti. Tačiau prieš beveik du metus pabaigtame filmuoti darbe pagaliau susipina Baltijos šalių istoriniai vingiai, laikmečiai ir gyvenimai.

 

„Senekos diena“ jau yra apdovanota, nors pradėta rodyti tik šių metų rugsėjį. Filmas laimėjo Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir yra pristatytas kandidatas į „Oskarų“ nominaciją.

 

Monika Patašiūtė / Teatrai.lt

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.