Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“: „Šlovė“, arba paprasto žmogaus kaina
2017-03-27

Vienas iš 2017 metų „Kino pavasario“ programos „Nauja Europa – nauji vardai“ debiutų – bendras dviejų Bulgarų režisierių Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo darbas „Šlovė“ (orig. „Slava“). Šį filmą būtų galima pavadinti veidrodžiu, skirtu parodyti bendrą posovietinių valstybių bruožą: neįtikėtino lygio korupciją ir neįtikėtiną valdininkų cinizmą.

 

 

Prieš du metus šis režisierių duetas toje pačioje „Kino pavasario“ programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ pristatė pirmą savo režisuotą vaidybinį ilgametražį filmą „Pamoka“ (orig. „Urok“), kuriame analizavo socialines temas: kas turi įvykti, kad padorus ir išprusęs žmogus ryžtųsi nusikaltimui?

 

Naujoje juostoje „Šlovė“ režisierių duetas taip pat analizuoja socialinius sopulius, bet labiausiai  filmas atskleidžia valstybės politikos (arba tiksliau – nepolitikos) duobes.

 

Geležinkelio bėgius prižiūrintis Tsanko Petrovas nuošalioje vietoje randa išmėtytą pinigų krūvą. Surinktus pinigus darbuotojas pristato savo darbdaviams. Tuo tarpu į korupcijos skandalą patekusi Bulgarijos transporto ministerija įvykiu pasinaudoja tam, kad galėtų pridengti savo „nešvarius darbelius“.

 

Gajus sovietinis mentalitetas

 

Jau pačioje filmo pradžioje susipažįstame su šalies realybe. Skurdžioje troboje pusryčiaujantis Tsanko televizijos ekrane pamato naujieną apie tai, kad Bulgarijos geležinkelių bendrovė naujai įsigytus traukinius parduodavo, ir vietoj jų nusipirkdavo tokį patį skaičių senų traukinių. Visiškai neaišku, į kieno kišenę „nutekėdavo“ milžiniškos pinigų sumos. Darosi akivaizdu, kad šalyje bręsta dar vienas didelis skandalas.

 

Už sąžiningumą, informavus apie rastus pinigus, dvidešimt penkerius metus Geležinkelio įmonėje išdirbęs Tsanko apdovanojamas diplomu ir nauju laikrodžiu. Senasis Tsanko laikrodis, vardan geresnio apdovanojimo ceremonijos įvaizdžio, nuo Tsanko rankos nusegamas, prižadėjus, kad jį grąžins po pat oficialios ceremonijos dalies. Laikrodis, visoje renginio sumaištyje, be abejonės, dingsta. Ir nors Tsanko ilgai kovos dėl laikrodžio atgavimo, absurdiški valdžios atstovų veiksmai ir sprendimai šiame filme prasideda nuo beveik pirmų kadrų. Beje, kaip ir visa apdovanojimo ceremonija: organizatoriams ir valdininkams kur kas svarbiau renginio detalės, nei asmuo, kuris gaus apdovanojimą. Juk tai - tik formalumas, vadinasi, vardan įvaizdžio ir tereikia pasistengti. Po apdovanojimo, kai žurnalistų kameros furšete nebedalyvauja, Tsanko paliekamas vienas, daugiau jis niekam neberūpi.

 

Svarbiausias filmo vietas operatorius akcentuoja stambiu planu ir judančia kino kamera. Toks režisierių sprendimas tarsi leidžia į vykstančią situaciją pažvelgti iš dar artimesnės pozicijos.

 

Visada naudotis padėtimi ir situacija

 

Režisieriai genialiai kuria bendrą filmo atmosferą: net ir visai nedideliuose įvykiuose žiūrovui leidžia pajusti niekur nedingusią ir vis dar labai stipriai įsigalėjusią sovietinę šalies dvasią. Tokioje šalyje visi mechanizmai (nuo ilgiausių procedūrų, bandant susisiekti su reikalingais valstybės tarnautojais iki korupcijos, įsitvirtinusios tiek eilinio darbuotojo, tiek valdžios „viršūnėlių“ veikloje) sudūlėję ir apleisti. Nors yra ko ir pasimokyti: strateginiai valdžios  „viršūnėlių“  veiksmai priimami čia ir dabar, nes tokioje visuomenėje reikia visada naudotis padėtimi ir situacija.

 

Istorijos tragiškumas ir liūdnumas – per kraštus besiliejantis valdininkų cinizmas ir kurtumas. Problemos sprendžiamos (tiksliau – nesprendžiamos) paprasčiausiu būdu: į jas nereaguojama, jos negirdimos. Pagarba, atidumas ar bent minimalus dėmesys paprastam žmogui tokiame pasaulyje neegzistuoja.

 

Čia daug saviveiklos, korupcijos, šantažo, manipuliacijos, o jei šiais „senais gerais“, sovietiniais įrankiais nemoki žaisti, arba bandysi iš tiesų būti sąžiningas, tave šis mechanizmas suvalgys. Žiūrint filmą kyla paprastas klausimas: ar tokiame pasaulyje įmanoma išlikti moraliu? Ar tokiame pasaulyje apskritai įmanoma elgtis sąžiningai ir dėl to nenukentėti? Ar čia gali egzistuoti kokia nors teisybė?

 

Viename interviu filmą „Šlovė“ pristatę režisieriai pažymėjo, kad tokia realybė, kokią jie stengėsi perteikti filme, Bulgarijoje yra sutinkama kiekviename žingsnyje. Šalis skęsta valdžios ir paprasto žmogaus neteisybėje. Režisieriai norėjo atkreipti dėmesį, kaip panašaus pobūdžio įvykiai paliečia kiekvieną paprastą, eilinį gyventoją, jei tik jis pasipainioja ne laiku ir ne vietoje.

 

Ugnė Kačkauskaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.