Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“: baimės persmelkta „Seksualioji Durga“
2017-03-31

Naktis, beveik tuščias kelias ir vieniša mergina, vardu Durga (akt. Rajshri Deshpande), besislepianti lempos šešėlyje tam, kad kuo saugiau sulauktų savo išrinktojo Kabiro (akt. Kannan Nayar)... Šį skubiai atveža pavienis automobilis. Lygiai taip pat skubiai atsisveikinama, ir mergina su savo išrinktuoju bėga į pagrindinį kelią sugauti pakeleivingą automobilį. Jiems numatytą valandą reikia būti traukinių stotyje.

 

Netrukus porai pasiseka: sustoja automobilis. Ir nors automobilio vairuotojai kiek primityviai ir „netašytai“ bando sukurti draugišką atmosferą, priešingai, nei paprastai, šioje kelionėje keistuoliais tampa ne automobilio savininkai, o į jį įsėdusi keleivių porelė. Durga ir Kabiras nėra linkę paaiškinti kodėl taip skuba, vaikinas atmetinėja kas kelias minutes suskambantį telefono skambutį, o mergina bet kokį vairuotojų dėmesį ar užklausą priima kaip pavojingą gyvybei ženklą...

 

Kuo toliau – tuo keisčiau, nes Durga vis bando įtikinti Kabirą išlipti ar iššokti iš važiuojančio automobilio. Bet, pasirodo, kad naktį porai gali būti kur kas pavojingiau kelyje, nei nepažįstamųjų automobilyje...

 

Tuo metu kažkur kitur Indijoje vyksta deivei Durgai skirtas festivalis, kuriame svarbiausia yra atitinkamai pagerbti šią dievybę. Visa festivalio medžiaga – dokumentiniai kadrai. Tad filmas perpina dvi istorijas: fiktyvią, apie skubančios, baimės persmelktos poros kelionę ir dokumentinę, apie deivės Durgos šlovinimo ritualus. Neužmirškime, kad keleivės vardas taip pat Durga. Tad šios temos filme turėtų susikirsti.

 

Indų režisierius Sanal Kumar Sasidharan filmą kūrė be scenarijaus. Režisieriui buvo svarbu pabrėžti moters, kaip trapios būtybės Indijoje padėtį: vyrui sutikta moterimi reikia pasirūpinti visapusiškai, bet kita vertus, nakties laiku pasirodžiusi moteris (tamsos metu moterys Indijoje iš namų neišeina) Indijoje kelia „palaidos“ moters asociacijas.

 

Taip pat režisieriui svarbu atkreipti dėmesį į senomis tradicijomis vis dar gyvenančią visuomenės pusę, ir kitą, modernią visuomenę, kuriai nesvetimas pasaulietiškas požiūris.

 

Tad ir pats automobilis filme, atrodo, šiuo atveju, pasidalina į dvi dalis: priekyje – modernus pasaulis, gale – senoji Indija. Nors automobilio gale sėdintis Kabiras ir naudojasi mobiliuoju telefonu (juk tai turėtų nurodyti, kad jis – modernaus pasaulio atstovas), vis dėlto, kilus nesaugumo jausmui, jis apsiginkluoja senu kaip pasaulis įrankiu: mačete. Durga, įsisupusi į tradicinį indų sarį, taip pat sėdi automobilio gale. Visas merginos elgesys, baimės, nesaugumo jausmas, jautrumas, nurodo į griežtas tradicijas ir siaurus auklįjimo rėmus, kuriais iki šių laikų gyvena didžioji dalis Indijos moterų. Tuo tarpu automobilio priekis – du vairuotojai; jų kalba netašyta, su keleiviais elgiasi grubiai bet familiariai, klausosi sunkiojo metalo, o automobilį pasidabina įvairiaspalvėmis lemputėmis. Problemų su moderniais laikais šie vairuotojai tikrai neturi.

 

Vis dėlto, atrodo, kad automobilio priekyje sėdinčius veikėjus filme režisierius stengiasi paversti labiau negatyviais personažais. Ir visas sukurtas vairuotojų įvaizdis labai stereotipiškas: garsi, sunki muzika, nešvarūs drabužiai, nestandartinė automobilio puošyba, familiarus vairuotojų elgesys žiūrovui turėtų skelbti pavojaus signalus.

 

Režisierius filme įpina daug mistikos, žiūrovui kyla vis daugiau klausimų: kas yra jaunoji pora, kur jie skuba? O galbūt nuo kažko bėga? Kodėl jie taip visko bijo? Kas yra automobilio vairuotojai? Ar jie stengiasi padėti, o galbūt atvirkščiai: įvilioti keleivius į kokius nors spąstus? Kodėl matome dokumentinius deivės Durgos šventės kadrus?

 

Įtampa sėkmingai auginama, tačiau filmui įpusėjus, veiksmas žiūrovą pradeda erzinti. Istorija taip niekur daugiau ir nebekrypsta, jaunuolių pora ir toliau bijo, vairuotojai ir toliau pokštauja, automobilis ir toliau važiuoja tuščiu keliu, o už lango toliau tebesitęsia nakties juoduma... Tad kai pora iš automobilio išlipa trečią, ketvirtą ir net penktą (!!!) kartą siekdami daugiau į jį nebegrįžti, bet kaskart sugrįžta, į šį filmą, nori, nenori, pradedi žiūrėti labiau kaip į bolivudiniais scenarijais paremtą juostą, nei į pretenzingą ar autentišką indų režisieriaus darbą...

 

Ugnė Kačkauskaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.