Teatrai.lt tiesiai iš festivalio „Kino pavasaris“. Ar artimieji žino, kaip juos myli?
2017-03-28

Viena patalpa, trys žmonės ir daug šeimyninių skeletų spintose. Nors tai neskamba, kaip  geriausia vakaro pramoga, lenkų režisieriaus Pawelo Lozinskio filmas „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ neprailgsta.

 

„Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ – idealus pasirinkimas psichologijos mėgėjams. Visas siužetas  vystomas psichoterapeuto Bogdano de Barbaro kabinete. Čia per sesijas jis bando padėti sunkiai susikalbančioms motinai (Ewa Szymczyk) ir dukrai (Hanna Maciąg).

 

Mes žinome tik tai, kas vyksta per vykstančias sesijas, – visa kita mums lieka paslaptimi. Kai visa istorija lipdoma iš pačių emocingiausių epizodų, poveikis žiūrovui kur kas didesnis.

 

Stebėtojo dėmesio neblaško ir aplinka, vyrauja minimalizmas. Koncentruojamasi į herojų žodžius, o dar labiau – į nutylėjimus. Stambiuose kadruose negailestingai fiksuojamas kiekvienas išraiškos pokytis, negailestingai stebima, ką išduoda pacienčių kūno kalba.

 

Darbas įtaigus, bet, matyt, labiausiai patraukia ne rezultatas, o sumanymas. Įdomu tai, kaip jis buvo kurtas. Čia laviruojama tarp dokumentikos ir fikcijos. Bogdanas de Barbaro nėra aktorius, jis – tikras ir plačiai pripažintas psichoterapeutas ir mokslininkas. Nors „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ herojės nėra motina ir dukra, bet ir čia bandyta įnešti autentiškumo.

 

Kuriant filmą, aktorės neturėjo paruošto scenarijaus ir „ant stalo“ atnešė savo patirtį ir nuoskaudas. Žinant tai, ši kino juosta dar labiau įtraukia. 

 

Juosta „Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ priverčia pasijusti tarsi pats dalyvautum psichoterapijoje. Nors kiekvienam atrodo, kad mūsų problemos unikalios, iš tiesų jos dažnai būna panašios, taigi, galimai daug kas filme pamatys save.  

 

Herojai įtikina ir įtraukia. Žinoma, daug motinos ir dukros terapijos vingių galima nuspėti, (antra vertus, būtent dėl laimingos – ar bent laimingesnės – pabaigos ir nusprendžiama lankytis pas psichoterapeutą). Pasiruoškite, čia netrūks ašarų, savigraužos ir kaltės jausmo. Nors pats filmas statiškas, emocijos veršis per kraštus.

 

 

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.