Teatrai.lt apie festivalį „Kino pavasaris“. Festivalio atidarymo filmas „Ji“
2017-03-24

Žinia, kiekvienas festivalis visuomet ypatingai daug dėmesio skiria festivalio atidarymo ir pabaigos programai. Tad kai kurie kritikai sako, kad norint sužinoti, koks yra tikrasis festivalio veidas ir kokybė, reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį į programą, kuri yra „per vidurį“ – tarp pradžios ir pabaigos. Vis dėlto, pirma festivalio nata – pati svarbiausia, kuri nurodo ir sukuria bendrą atmosferą.

 

Šiais metais „Kino pavasario“ atidarymas įvyko su režisieriaus Paulo Verhoeveno filmu „Ji“. Norėtųsi priminti, kad šiųmečio festivalio pasirinktas šūkis - „Nauji vėjai“.  Išgirdus tokį šūkį, galvoje peršasi mintis, kad „Nauji vėjai“ atidarymui turėtų pasiūlyti naują, dar neatrastą režisierių, arba naują kino kalbą, kuri būtų kažkur toliau už standartinio kino ribų, pasiūlanti kažką įdomesnio, originalesnio. Nori nenori, tenka pripažinti, kad festivaliui pasirinkus tokį šūkį, o jį atidarius su labiausiai žinomo kaip blockbusterių kūrėjo Paulo Verhoeveno filmu, situacija žiūrisi mažų mažiausiai keistai. Vis dėlto, atrodo, kad festivalio organizatoriai nusprendė apsidrausti, ir čia atsidūrė sėkmingas, tiesa, kiek kontraversiškas filmas „Ji“.

 

Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad filmas „Ji“ nevertas dėmesio, bet sėdint kino salėje ir jį žiūrint, nepalieka jausmas, kad tai yra tiesiog dar viena provokuojanti, „gerai sukalta“ kino juosta. O jos didžiausia stiprybė yra filme taip juntama prancūziško kino maniera ir pagrindinė filmo aktorė Isabelle Huppert.  Nepaisant pastabų, filmą reikėtų pamatyti jau vien dėl to, kad režisierius šioje kino juostoje pateikia visai kitokį požiūrį į prievartą. Isabelle Huppert su visomis režisieriaus užduotimis, atrodo, susitvarko itin sėkmingai.

 

Viduryje dienos savo namuose užpulta ir išprievartauta Mišelė šio fakto bando nesureikšminti. Ji ir toliau tęsia savo sėkmingą gyvenimą. Vis dėlto, moterį apninka nesaugumo jausmas, o prievartos patirtis Mišelei vis dažniau primena vaikystėje patirtą košmarą: vieną dieną, dėl visiškai neaiškių priežasčių jos tėvas išžudė grupę žmonių.

 

Siužetas, kaip ir priklauso „gerai sukaltam“ filmo scenarijui, sukinėjasi nenumatytomis kryptimis, o filmui įpusėjus žiūrovas galutinai įsitikina, kad Mišelė neturi jokios empatijos. Į artimųjų nelaimes ar mirtis moteris reaguoja šaltai. Lygiai taip pat šaltai ji pasitinka ir nesklandumus darbe. Bandymas išsiaiškinti, kas buvo ją išprievartavęs vyras, Mišelę įtraukia į keistą žaidimą, kuris jai suteikia savotiško pasitenkinimo. Atrodo, kad prievarta moteriai yra nauja ir bene vienintelė patirtis, kurios metu Mišelei pagaliau pavyksta išgyventi visą jausmų paletę...

 

Ši kino juosta provokuoja, bet didelis sukrėtimas, atrodo, taip ir neįvyksta. Filmas patiks mėgstantiems psichologines dramas ir įtemptą siužetą.

 

 

Ugnė Kačkauskaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.