„Klasikos serija“: nemoteriškas „Moterų miestas“
2017-01-24

Būdvardžiai „felliniškas“ ar „fellinietiškas“ kino industrijoje tapo nepakeičiami. Federico Fellini, savo keista ir dažnai šokiruojančia kūryba, įkvėpė tokius kino „grandus“ kaip Woody Alleną, Pedro Almodovarą ar Timą Burtoną.

 

Nors didžioji dalis Fellinio sukurtų filmų yra gana glaudžiai susiję su asmeniniais gyvenimo posūkiais, ne visi jų buvo išplėtoti vien režisieriaus subjektyviu požiūriu. Kino juosta „Moterų miestas“ atveria naują, kitomis spalvomis išmargintą režisieriaus pusę. Čia Fellinis sau leidžia beatodairiškai pasinerti į minčių ir stereotipų pasaulį, kuris, didžiajai visuomenės daliai, nėra artimas.

Marcelo Mastroianni vaidinamas Snàporaz nusigauna į dar niekam negirdėtą moterų pasaulį. O viskas prasideda nuo to, kad kelionė traukiniu Snàporaz atneša naują, netikėtą, bet žavingą pažintį. Subtili ir gracinga pakeleivė taip sužavėjo pagrindinį filmo herojų, kad šis pasiryžta nutraukti planuotą kelionę toje pačioje stotelėje, kurioje klastingoji bendrakeleivė išlipa iš traukinio ir pasileidžia eiti mišku. Šioje scenoje režisierius atvirai parodo neapgalvotus suvilioto vyro poelgius.

Snàporaz, sugundytas ir apžavėtas, atsiduria keistame mieste, kurį valdo moterys. Miestas atrodo it turgus, kurio vienintelė prekė – neapykanta vyrams. Herojų įbaugina chaotiška aplinka, kurioje net plakatai skelbia, kad „įsiskverbimas yra nusikaltimas!“. Vyras, patekęs į moterų teritoriją, iš pradžių gyventojų yra ignoruojamas, vėliau engiamas, po to pasipila flirto pliūpsniai. Pasimetęs pagrindinis veikėjas ima ieškoti pagalbos, kad galėtų ištrūkti iš šios moterų „karalystės“.

Filme Fellinis komiškai vaizduoja ne tik sugundyto vyro poelgius, bet ir ironizuoja ydingą moterų neapsisprendimo savybę. „Moterų mieste“ flirtas sukelia konkurencinę kovą. Nors moterys yra susivienijusios, tačiau pasirodžius vyriškos lyties atstovui, vienybė greitai pamirštama. Jos ieško paguodos Snàporaz draugijoje.

Režisierius komiškomis situacijomis atskleidžia vulgarumą ir neapykantą. Tačiau perspaustos scenos, paremtos fantastiniais elementais, žiūrovą gali erzinti. Įsibegėjus filmui ir apsipratus prie chaotiškos aplinkos, pradeda atrodyti, kad Fellinis antifeminizmo idėjas siekia pasėti net ne žiūrovo galvoje, o savo.

„Moterų miestas“ nepasirodys labai originalus ar šokiruojantis, tačiau filmo idėja leidžia įžvelgti režisieriaus troškimą šį filmą pavadinti „feministiniu“. Siužeto posūkiai, dialogai atskleidžia ne iki galo išplėtotą pusiausvyrą tarp feministinio ir antifeministinio pasaulio. Fellinis feministes mato gana šabloniškai. Čia jos - arogantiškos, piktos ir maištaujančios moterys. Filme pasiklysta ir personažų jausmai: šiltumą, draugiškumą, subtilumą bei rūpestį pakeičia neapykanta.

Ar verta žiūrėti filmą „Moterų miestas“? Nors filmas ir nėra vienas iš sėkmingiausių Fellinio darbų, tačiau paprastos situacijos, įprasti dialogai tarp skirtingos lyties atstovų, flirtas, nuostalgija bei atsiminimai – viskas čia perteikiama dar nematytu kampu. Nerekomenduotume filmo tiems, kurie tikisi išvysti juostą, paremtą Zigmundo Froido psichoanalitinės asmenybės teorija arba kažkada taip garsiai skambėjusia feminizmo ideologija. Režisierius žiūrovui siunčia nuotaikingą žinutę, filmą pagardindamas aštraus feminizmo gaidele ir komiškomis situacijomis. Fellinis gali sukurti prastą filmą, tačiau jis niekada nebus nuobodus.

 

Aistė Kairytė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.