„Smėlio audra“: kai svarbiausia – paklusti. Iš kino festivalio „Šeršėliafam“
2016-12-14

Ką pasakyti vestuvių naktį pirmąkart pamatytam vyrui, su kuriuo praleisi visą gyvenimą? „Aš nekenčiu tos violetine spalva nudažytos sienos“.

 

Izraelio režisierė Elite Zexer savo jautrioje kino juostoje „Smėlio audra“ siekia parodyti pagal senas tradicijas gyvenančios beduinų bendruomenės pasaulį. Net XXI-ame amžiuje čia tebesprendžia vyrai, o moterims būna tik pranešama. To nekeičia nė tai, jei nulemiama jų ateitis. Beduinių dalia – romiai paklusti, kaip paklusdavo jų motinos ir senelės.

 

E. Zexer žvilgsnis pilnas užuojautos ir paramos, tačiau laimingos pabaigos savo herojėms ji nesuteikia.

 

Net stipriausia audra dykumos nepakeis

 

Nors jauna mergina Leila (akt. Lamis Ammar) gyvena konservatyviame kaimelyje Izraelio pietuose, ji atrodo palyginti emancipuota. Štai, geranoriškas tėtis moko dukrą vairuoti, ji netgi lanko universitetą, be to, slapta nešiojasi telefoną. Iš pažiūros, Leila jau visai kitokia nei likusios kaimelio moterys, skrupulingai gyvenančios pagal senuosius papročius ir lyčių vaidmenis. Leila su ironija žvelgia kad ir į savo motiną Džalilą (akt. Ruba Blal), kada jos vyras, su kuriuo ji turi keturias dukteris, nusprendžia vesti antrąją – kur kas jaunesnę – žmoną, o ši turi suorganizuoti jiems šventę. Be to, šią jis ir aprūpina kur kas geriau.

 

Džalila jaučiasi įskaudinta ir įžeista, tačiau stengiasi „išlaikyti veidą“. Kai ji sužino apie Leilos vaikiną iš kitos genties, tai, kad šeimai nebūtų padaryta gėdos, tampa pagrindiniu šios rūpesčiu. Juk antrąją pusę vaikams išrenka tėvai. Taip buvo visada.

 

Platesnį akiratį nei ją supančios moterys turinti Leila žino, kad taisyklės, pagal kurias gyvena jos bendruomenė, pasenusios. Ji nesutinka, kad už ją nuspręstų kiti, ima maištauti, bet, ar yra vilties ką nors pakeisti? Jei nei stipriausia smėlio audra nepaliks pėdsako dykumos paviršiuje, ar merginos maištavimas gali padaryti poveikį šių dykumos klajoklių palikuonių pasaulėžiūrai?

 

E. Zexer koncentruojasi į nedėkingą beduinių padėtį, tačiau kartu parodo, kad senieji stereotipai negaili ir, atrodo, kur kas geresnėje pozicijoje atsidūrusių vyrų. Geraširdiško veido Hithamas Omari, įkūnijęs Džalilos sutuoktinį Sulimaną, myli savo dukteris ir leisdavo joms daugiau laisvės nei jų motina. Visgi, nepaisant pažangesnio mąstymo, jame stipriai įsišakniję senosios normos ir prietarai. Jis jaučiasi privalantis paaukoti savo mylimos dukters laimę, kad nebūtų užtraukta gėda šeimai. „Aš privalau“, „reikia“, „neturiu kito pasirinkimo“ – dažni žodžiai jo žodyne. Nors jam, kaip vyrui, priklauso valdžia, jis ir pats skausmingai susaistytas.  

 

Ilgai brandinta istorija

 

Iš pasakojimo gilumo lengva pajusti, kad E. Zexer šiems žmonėms nėra prašalaitė. Ji daug metų iš arti stebėjo beduinų bendruomenės papročius, yra daug su jais bendravusi ir suvokia bendruomenės santykių daugiasluoksniškumą. Režisierė yra pasakojusi, kad tokio filmo idėja brendo jau ilgai. Dar prieš dešimtmetį ji buvo tikra, kad anksčiau ar vėliau visos jos iš beduinių išgirstos istorijos bus papasakotos.

 

„Smėlio audra“ sulaukė daug teigiamų įvertinimų ir iš žiūrovų, ir iš kritikų. Filmas buvo paskelbtas oficialiu Izraelio pretendentu į „Oskarą“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje bei jau spėjo pelnyti nemažai prestižinių apdovanojimų. Tarp jų – didįjį žiuri prizą Sundance filmų festivalyje ir geriausio metų filmo titulą svarbiausiuose Izraelio kino apdovanojimuose „Ophir“.

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.