Muzikinių klipų pažanga Lietuvoje
2016-12-10

Anksčiau kuriant muziką svarbi buvo tik muzika, tačiau dabar žengiame į tokį amžių, kuomet didelę įtaką kūrinio populiarumui ir vertinimui daro ir jo muzikinis klipas. Kuo jis įspūdingesnis ir įsimintinesnis – tuo didesnės sėkmės galima tikėtis. „Chill House Media“ vaikinai nusprendė žengti dar toliau ir sukūrė 360 laipsnių vaizdo klipą „MINDRIFT“ („Minties plyšys“). Lietuvoje to dar niekas nedarė, tad tam tikra prasme jie sukūrė mažą revoliuciją.

 

Virtualios realybės 360 laipsnių video kūriniai leidžia žmogui realiu laiku judėti aplink nufilmuotus ar suanimuotus darbus sferos principu. Tai reiškia, kad bežiūrint video, tarkime, apie kambarį, galima pamatyti visas kambario sienas, o taip pat pasižiūrėti ir į grindis ar lubas. Tai atveria galimybes kūrėjui sudėti daugiau elementų į darbą nei leistų tradiciniai video.  Žinoma, tai taip pat reiškia, kad visus elementus reikia sudėlioti taip, kad žmogus spėtų juos pamatyti ir įsisavinti.

„Chill House Media“ yra keturių vaikinų grupė, kurią sukūrę jie ėmėsi filmavimo, animacijos darbų. Jų debiutas „MINDRIFT“ pasitarnavo kaip diplominis darbas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Klipe, kuriame atliekamas repo muzikinio stiliaus kūrinys, sujungiami animacijos elementai ir tikrovės vaizdai.

Žiūrovo kelionė

Klipe nagrinėjama minties plyšio idėja – riba priartėjus prie išprotėjimo. Žiūrovas pradeda savo kelionę blankiai apšviestame kambaryje, kur link jo artėja beveidis žmogus. Po to žiūrovas ima keliauti per įvairias vietas: patenka į gamtą, apleistus pastatus, atsiduria katedroje, o galų gale grįžta atgal į blankiai apšviestą kambarį, kuriame lieka visiškai vienas.

Galima manyti kad visa, kas vyksta tarp šių pradžios ir pabaigos epizodų. yra vaizdiniai, vykstantys žmogaus sąmonėje. Šie vaizdiniai dažnai užliejami, apvedžiojami juodai, taip pat juose pasirodo juodas puolantis siluetas, beveidis žmogus iš pradžios, sekantis žiūrovą toliau. Daina veikia kartu su rodomais vaizdais ir žodžiais, kartais tiesiogiai sutampa su vaizdu arba yra interpretuojami. Tarkim, kai užsimenama apie meditaciją, žiūrovas perkeliamas į uolą su tekančiu upeliu ir vėliau visas vaizdas vėl užliejamas juodai. Retkarčiais pasirodantys juodos spalvos elementai ir puolantys šešėliai suteikia naujo pasaulio iliuziją. Daug intymumo suteikia pirmo asmens perspektyva, animuojamas žmogaus mirksėjimas. Dėl to atrodo, kad žiūrovas pats  yra puolamas ir pats patiria šią beprotystės būseną. Pamatomi ir keli glitch efektai – vaizdas stringa, vienas kadras uždengia kitą ne iki galo arba vaizdas nevienodai pasislenka. Tai gana lengva interpretuoti kaip žmogaus sąmoningumo praradimą, kai jis pradeda matyti tai, ko nėra.

Gana stipriai šiame kūrinyje spekuliuojama technologiniu aspektu. Lietuvoje dar nėra parduodama tinkama technika 360 laipsnių video kūrimui, tad visą technologiją reikėjo autoriams pasidaryti patiems. Tai yra daug lėšų ir pastangų reikalaujantis darbas, tiesa, tai nepadaro kūrino geresniu konceptualiai. Žiūrint klipą, kyla jausmas, kad jų parinkta muzika nėra tinkanti vaizdui ir jos monotoniškumas nepadeda darbui. Jis, atrodo, neturi kulminacijos, o muzikos ir vaizdo derinys tokiam darbui, kaip muzikinis klipas, ypatingai svarbus. Dėl to kartais bežiūrint klipą galima pajausti kaip mintys nuklysta ir pradedama nebekreipti dėmesio į vaizdus prieš akis, net jeigu ir galima keisti jų perspektyvą.

Tokį patį nuobodulį sukelia ir gana cikliškai pasikeičiantys kadrai su vienu ar kitu pagreitėjimu. Darbas protarpiai tampa nuobodus. Jam trukdo ir neprotingai išnaudota erdvė. Dažnai žiūrovas nežino, į kurią pusę jam reikia žiūrėti, nėra per daug dėmesio atkreipiančių elementų. Visas pagrindinis vaizdas vis tiek lieka toje pačioje pozicijoje, kokioje klipas pradedamas, tad galima ir visai nejudėti vaizde ir nebus praleistos esminės detalės. Tada kyla klausimas, ar iš tikrųjų taip reikėjo būtent tokio video filmo, kur galima judėti vaizde, kai žiūrovas nėra skatinamas to daryti, pasitelkiant vaizdinius elementus?

Svarstant, kuo šis darbas šiandien yra svarbus mums, pati pirmoji kylanti mintis yra technologinio progreso iliustravimas. Pati darbo koncepcija primena pramogą, kai galima pabandyti įsivaizduoti, ką žmogui reiškia išprotėti ir atsidurti sudėtingose situacijose, kai tenka kovoti su tuo, ko fiziškai nėra. Klipe nepajaučiama jokia kulminacija, negalima patirti stiprios empatijos tam, ką matome.

Autoriai darbo idėją išnagrinėja kiek per paviršutiniškai. Gali susidaryti įspūdis, kad tai tiesiog buvo vizualiai palanki tema, o ne bandymas stipriai įsigilinti į tai, kokią reikšmę darbo idėja turėtų visuomenei ir kokias mintis paliktų žmogui peržiūrėjus. Kad ir kokie geri darbai technologiškai bebūtų, jei jie neneš svarbios žinutės, jie didesnės įtakos nepadarys.

Galvojant apie šį darbą, visada bus galima pasakyti, kad tai labai gerai technologine prasme išpildytas darbas, bet retas kuris užsimins būtent apie jo idėją. O atrodytų, kad idėja ir yra svarbiausias elementas kiekvieno menininko darbe, norint darbą padaryti svariu. Žinoma, reikia nepamiršti, kad tai yra studentų darbas, tad kritika irgi turėtų būti pasverta.

„Chill House Media“ yra dar labai jauna ir neturinti didesnio biudžeto ar ilgo sąrašo rėmėjų komanda. Galbūt jie turėjo ir didesnių užmojų, bet atidavę tiek daug jėgų ir lėšų technologiniams aspektams, nepaliko resursų stiprios idėjos vystymui ir perteikimui.

Visgi, jeigu reikėtų lyginti lietuviškų darbų kontekste, galima drąsiai teigti, kad „MINDRIFT“ yra vienas stipresnių darbų Lietuvoje, kurioje į muzikinius klipus dar nekreipiamas reikiamas dėmesys. Šis klipas parodo daugiau negu didelė dalis pastarųjų metų lietuviškų muzikinių klipų kartu sudėjus. Nors idėja nėra itin stipri, čia nerasite taip muzikiniuose klipuose mėgiamų klišių (perdėto ryškumo, tobulų žmonių, tūkstantį kartų besikartojančių  scenarijų...).

Ar tai yra geriausia, ką šiuo metu turi Lietuva? Tikrai ne, bet šie vaikinai žengė stiprų pirmą žingsnį, nors teturėjo ribotas galimybes. Galima tikėtis, kad kiti šios srities kūrėjai susiims ir pagaus azartą kurti geresnius muzikinius klipus, ieškoti originalesnių sprendimų. Norėtųsi, kad Lietuva pagaliau susiimtų ir suvoktų muzikinio klipo ir dainos sukuriamą kompoziciją, įvertintų to svarbą.

Natūralu, kiekvienas pirmas kartas, bandantis pajungti naujoves, bus silpnesnis. Juk dar tik pradedama ją suprasti ir įvaldyti. Šiuo atveju tai yra nauja technologija, suteikianti tokias erdves kūrybai, apie kurias net nebuvo galvoti prieš keliolika metų. Kad ir kaip ši erdvė viliotų žmogų savo sunkiai aprėpiamu dydžiu, verta suprasti, kad tai uždeda dar didesnę atsakomybę  menininkui atidžiau planuoti kompozicijas, neperkrauti žiūrovo vaizdine informacija tuo pačiu pamaloninant jo akis ir protą.

„MINDRFIT“ darbas –bandymas suprasti jam naują duotą erdvę, tad reikia į jį pažiūrėti atlaidžiau. Virtualios realybės technologija dar tik įžengia į plačiąją rinką su žaidimais, filmais ir meninėmis instaliacijomis. Jai jau yra garantuota sėkmė, tai – numatoma naujoji video meno ateitis. Paties video meno konteksto tai nekeičia, tačiau praplatina jo galimybes. Taip pat kaip elektroninės skaityklės nepakeičia knygos esmės, tačiau suteikia daugiau galimybių knygų skaitymui.

Ar visi žmonės norės padėti popieriumi kvepiančias vietos užimančias knygas dėl vienos planšetės, kur tilptų visos jų knygos? Tikrai ne, tad kaip ir su knygomis, tradicinis video ateityje gali išlikti artima nostalgija, kurios nesinorės pamiršti. Kol kas virtualios realybės technologijos labai brangios, nufilmuoti 360 laipsnių vaizdo įrašą yra sudėtingas procesas. Kol tai netaps prieinama visiems kaip paprastos kameros, tol tai bus gana svetima kūrybinė sritis, ypač Lietuvoje. Net užsienyje šie darbai nėra daromi itin dažnai.

„Chill House Media“ vaikinai padarė labai didelį ir svarbų darbą – parodė, kad ir Lietuvoje gali atsirasti virtualios realybės darbai. Kol kas tai nesulaukia gana didelio populiarumo, kadangi tai gana svetima, tačiau jų indėlis yra svarbus atveriant kelią kitiems menininkams pradėti naudoti šias technologijas, kuriose žmogui prieinamas visas aplink jį esantis vaizdas. Patys darbo autoriai sakė norintys, kad tokių darbų atsirastų daugiau ir žmonės nebijotų su tuo eksperimentuoti. Jie jau pažengė toliau negu kiti video filmų kūrėjai Lietuvoje ir reikia tikėtis kad „MINDRIFT“ tėra tik pirmas jų žingsnis tobulėjimo link. Dabar telieka laukti lietuviškų muzikinių klipų kūrimo revoliucijos.

 

Aušra Venckutė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.