„Auros“ pasirodymas „Baltojo kaspino“ festivalyje: šokis virtęs rauda
2016-12-02

„Baltojo kaspino“ festivalis – labdaros ir paramos fondo „Frida“ kasmetinis renginys,  skatinantis mažinti moterų diskriminaciją ir kovoti su smurtu prieš moteris, vaikus bei jaunus žmones. Lapkričio 25 d. „Baltojo kaspino“ festivalio pradžią vainikavo kaip tik šiam vakarui sukurtas Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“ (Chor. Birutė Letukaitė). Spektaklis įtaigiai apeliuoja į žiūrovo sąžinę, atskleisdamas nesantaiką šeimoje ir kenčiančių moterų dvasinę būseną, taip skatindamas nelikti abejingiems kitų skausmui.

 

Poreikį kalbėti šia tema rodo vis didėjantys smurtą patiriančių asmenų skaičiai. Paskutiniais 2015 m. duomenimis užfiksuoti 38 510 pranešimai policijai dėl smurto artimoje aplinkoje, tai yra net 31,2 proc., arba beveik trečdaliu daugiau negu 2014 m. Blogiausia tai, kad šie duomenys dar neparodo tikrosios situacijos. Yra dar daug moterų, kurioms nedrąsu apie tai kalbėti, ieškoti pagalbos. Pasak „Kauno moterų linijos“ vadovės A. Krikščionaitienės nuolat sukasi užburtas ratas: „Moterys nemato išeities, yra bejėgiškos būsenos, galvoja, kad neišgyvens be smurtaujančio partnerio.“ Todėl dažniausiai smurtą bei prievartą patiriančioms aukoms reikia pagalbos iš šalia esančių asmenų. „Baltojo kaspino“ festivalis ir skatina nelikti abejingiems, padėti aukai suvokti, jog tai nėra normalu, tai turi liautis.

Šiai problemai spręsti pasitelkiamos ne tik tiesioginės pagalbos prevencijos, bet ir kūrybiniai sprendimai. Žodžio menkumas prieš skausmą atveria menui galimybę ne tik kalbėti, apie tai kas slegia, bet ir pajusti šią naštą. Pats žodis suteikia tik žinojimą, tačiau neduoda tikrojo patyrimo – bent įsivaizdavimo to, ką jaučia kiti žmonės. Todėl tokie meno pasirodymai, kaip šokių spektakliai, kuriuose per muziką, šviesą, bei patį judesį kuriama neverbalinė kalba, tampa efektyvesne priemone „kalbėti“ nei žodinė. Nes visa tai atsiveria juslėms: mes matome, girdime, jaučiame, šios patirtys veda link esmių – vidinių potyrių, kurių žodžiais neįmanoma išreikšti. Todėl šokį vertinčiau kaip geriausią priemonę vidinių išgyvenimų atskleidimui.

Būtent Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“ atveria ir be žodžių perteikia nepagražintą šeimoje smurtą patiriančių moterų ir vaikų realybės vaizdą. Smurto ir prievartos scenos pateikiamos ryškiai, jos nedangstomos jokiais simboliais ar metaforomis. Visa tai turi būti atpažįstama: „Temos, kuriomis kalbi, turi būti girdimos žmonėms“ (B. Letukaitė)

Spektaklis pateikiamas simboliška išpažinties forma. Rampų šviesoje lyg paukštis norinti skristi šokėja įkūnija siekį išsivaduoti nuo kaustomos baimės bei nuolankumo. Spektaklio metu vyksta perėjimas – scenoje prislėgtos moterys, tiesiogiai slegiamos prie žemės po truputį tarsi radusios jėgų bei vilties pakilti tiesia rankas į viršų. Tai – pagrindinė spektaklio žinutė – iškelti šią problemą į viešumą, t.y nebijoti apie tai kalbėti, tiek smurtą patiriančioms aukoms, tiek  aplinkiniams.

Scenoje nuolat kovoja du pradai: vyriškasis ir moteriškasis. Jie yra tarsi priešingos viena kitai stichijos. Vyras pateikiamas kaip stiprus, pavydus ir bauginantis, o moteris – gležna ir nuolanki, visad kaip maža ir naivi mergaitė tiesianti rankas į vyrą. Ji – besiblaškantis paukštis, apglėbęs savo vaikus (spektaklyje pasirodė ir jaunieji „Auros“ šokių studijos šokėjai). O visiškoje tyloje atlikta pačių šokėjų rauda be žodžių tapo sužeisto paukščio giesmės simboliu.

Šie du pradai, nesugebantys sugyventi vienas su kitu eina link chaoso – jau anksčiau paminėto tariamai „užburto rato“. Tai spektaklyje vaizduojama kaip pamažu augantis darinys – visų patiriančių smurtą šeimų skaudulys. Jo pašalinimas yra skausmingas, tačiau būtinas. Augindami šį vis didėjantį skausmo darinį, susiduriame su absurdiškai beprotišku reiškiniu – nei vienas žmogus, nei skriaudėjas, nei auka netampa laisvais Skriaudėjai laikui bėgant įkalinami atgailoj, o auka išaugusioje neapykantoje.

Dviejų pasaulių kontrastai bei išreikšti moters vidiniai išgyvenimai sukūrė stiprų emocinį spektaklio pagrindą. Šį įspūdį kūrė ne tik ekspresyvi muzika, šviesos ir kontrastingos judesio variacijos, bet ir moterų šokėjų akys, žvilgsniai. Viskas buvo tikra – ne suvaidinta, o išjausta, ir ne tik kūnu, bet ir siela.

Nors šio spektaklio kuriamas chaosas neatspindi tikrosios realybės (paprastai ji būna baisesnė), vis dėlto šis Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymas leido nors šiek tiek pajausti smurtą bei prievartą patiriančių moterų skausmą, baimės ir nežinomybės jausmą. Spektaklis savo stipria emocine raiška paveikė ne vieną žiūrovą. Toks patyrimas mažų mažiausiai privertė susimąstyti ir pripažinti: turime problemų ir reikia jas spręsti. 

 

Viktorija Vaičiūnaitė

 

Nuotraukų autorė: Svetlana Batura

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.