Tarp atminties ir užmaršties: „Naktis ir rūkas“
2016-11-15

Prancūzija, 1955 metai, vos dešimt metų nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Režisieriui Alainui Resnais pasiūloma sukurti filmą apie nacių naikinimo stovyklas. Iš pradžių nenoriai, režisierius galiausiai sutiko, su sąlyga, kad scenarijų rašys buvęs Mauthauzeno–Guseno stovyklos kalinys Jeanas Cayrolis. Šį filmą neseniai rodė festivalis „Nepatogus kinas“, šiemet pristatęs net septynis dokumentinius filmus Holokausto tema.

 

Šis 1956 metais, praėjus vos dešimtmečiui nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, sukurtas filmas ir dabar laikomas vienu paveikiausiu kino pasakojimų apie mirties stovyklas. Režisierius pasirinko tiems laikams tikrai netradicinę formą – nespalvotų archyvinių kadrų ir savo nufilmuotos medžiagos derinimą. Pakaitomis rodomi kadrai ir nuotraukos, atskleidžiančios nacių iškilimą, masines deportacijas ir stovyklų kasdienybę, ir filmavimo metu įrašyti vaizdai iš apleistų Aušvico ir Maidaneko stovyklų, kuriose „tebesklando mirties šmėkla“, kuria įtampą tarp nesenos skaudžios praeities ir užsimiršti jau pradedančios dabarties. Už kadro skamba trumpi ir kandūs pasakotojo komentarai ir austrų kompozitoriaus Hannso Eislerio sukurta muzika, ironiškai kontrastuojanti su rodomais vaizdais.  

Apžvelgdamas pagrindinius mirties fabrikų veikimo ir žmonių funkcionavimo juose principus, filmas vis dėlto nekelia tikslo atkurti gyvenimo koncentracijos stovykloje, primesti savo žvilgsnio ar interpretacijos, įtraukti į herojų dramą ar versti su jais tapatintis. Priešingai – iš pasakotojo komentarų aišku, kad užfiksuoti tos realybės neįmanoma, nes seniai nebėra nei tų, kurie čia kažkada gyveno ir kentėjo, nei tikrųjų kaltininkų. Be to, realybė vis vien pranoks bet kokius bandymus ją apčiuopti žodžiais arba vaizdais, o kito kančios patirti neįmanoma, ją galima tik įsivaizduoti.

Nors filme gausu brutalių kadrų, kurie stingdo kraują ir prikausto prie ekrano, taip siekiama ne sukelti siaubą ir baimę, o pastatyti priešais nepatogius klausimus. Konkreti žydų ir kitų žmonių išgyventa tragedija tampa pretekstu kalbėti apie trauminę patirtį ir jos poveikį vėlesnėms kartoms, atmintį ir polinkį greitai pamiršti istorijos klaidas. Keliami retoriniai klausimai: ar nesame naivūs manydami, kad blogis nepasikartos kitu metu ir kitoje vietoje? Ar tikrai esame ramūs dėl savo sąžinės?

Čia aptartais būdais filmas susideda į pasakojimą ne tik apie vieną šiurpiausių XX amžiaus katastrofų, bet ir apie kino ir tikrovės santykį. Neišvengiamai paliečiamas ir klausimas, kaip etiškai vaizduoti tokius dalykus, apie kuriuos kartais net kalbėti sunku. Šį filmą verta pamatyti tiek besidomintiems Holokaustu, tiek neabejingiems eksperimentinio kino raidai.

 

Martyna Bražiūnaitė / Teatrai.lt

 

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.