Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26: Senmergės žaidimas publikos suvokimu
2016-10-07

Šokio festivalio „Aura 26“ prologu tapo meksikietiškas prieskonis – spalvingosios Djahel Vinaver ir kompozitoriaus Joaquíno Lopezo monospektaklis „Žalioji“.

 

Scenoje - atlikėja neoniniu aprėdu, kuri atrodo tarsi mažos mergaitės ir pagyvenusios lunatikės mišinys. Naudodama rytietiškus šokio elementus, hipertrofuotą vaidybą ir netgi šešėlių teatrą, ji kvestionuoja moters ir moteriškumo vaidmenį, jo sąvokas šiandienos kontekste bei žaidžia žiūrovų suvokimu. Savo vystantį kūną aprengdama ryškių spalvų kostiumais, veidą „papuošdama“ iššaukiančiu makiažu, atlikėja sėkmingai kuria senmergės personažą, kuris blaškosi tarp savo prisiminimų, vienatvės, migrenos priepuolių ir alkoholio paveiktų vizijų. Spektaklyje Djahel kritikuoja primetamus moterų įvaizdžius, atkartodama seksualias modelių pozas, kuriomis siekiama parduoti produktą.

Menininkė pasirinko liūdnai komišką senmergės įvaizdį tam, kad priverstų žiūrovus jaustis nejaukiai. Stebėdami jos šlapinimąsi, keistus ritualinius šokius ir įžūlias metaforas (tokias kaip pvz.: rankinuko virtimas kauke ir pravertu tarpkoju) publika gailėjosi atlikėjos ir jų akyse buvo galima įžiūrėti pasipiktinimo ir nusivylimo šešėlį. Apibūdinti situaciją bene labiausiai tiktų ta dažna žiūrovų frazė „Nesuprantu aš to šiuolaikinio šokio“. Tačiau žiūrovai nepastebėjo, kaip Djahel Vinaver genialiai žaidė jų suvokimu. Ji puikiai žino, kad publika tokio pobūdžio kūrinius yra linkusi atmesti. Keisti, abstraktūs pasirodymai, kuriuose yra mažai grynojo šokio, bet daug performatyvumo, iškart yra vertinami kaip nesąmoningi šiuolaikinio meno pavyzdžiai. Atlikėja pasirinko būtent tokį istorijos perteikimo būdą, kad manipuliuotų publikos suvokimu. Kuo daugiau publika raukėsi ir bjaurėjosi, tuo didesnę pergalę šventė Djahel. Ji supranta, kad žmonės nenori priimti tiesos, kuri yra sakoma jų estetinio suvokimo neatitinkančiu meno kūriniu. Tad atlikėja ne tik žaidė moters įvaizdžio absurdiškumu šiandieninėje realybėje, bet ir pačiu meno suvokimo procesu. 

Didelį nuopelną už spektaklio paveikumą turėjo Joaquíno Lópezo „Chas“ gyvai kuriami muzikos efektai, kurie tragišku aidu pratęsė atlikėjos garsus. Muzika meistriškai išskaidė spektaklio siužetą ir skatino žiūrovus, skeptiškus atlikėjos pasirinktai stilistikai, mėgautis kuriama magiška atmosfera. Girdimi atlikėjos aimanų pratęsimai, kartu su naudojamos butaforijos skleidžiamais garsais (pvz. žaislinio viščiuko cypimas čia virto seksualinio akto iliustracija), kūrė mistišką aplinką.

Didžiausia spektaklio „Žalioji“ vertybė yra kūrėjos meistriškas gebėjimas manipuliuoti publikos emocijomis. Pateikdama nepatrauklų moters įvaizdį atlikėja pasako tai, su kuo nenorime susidurti akistatoje – mums nejauku matyti tiesą, ypač, jei ta tiesa pateikiama mums nepriimtinu būdu.

 

Justina Kiuršinaitė / Teatrai.lt

           

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.