Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26: kūno ir muzikos triumfas
2016-10-09

Pilnutėlis Nacionalinio Kauno dramos teatras ir salė, kurioje laisvos vietos ar laiptelio nei su žiburiu nerasi. Štai kokio kauniečių (labai tikiu, kad ir ne tik kauniečių) dėmesio susilaukė svečiai iš Izraelio L-E-V | Sharon Eyal – Gai Behar ir jų du pasirodymai „Sara“ bei „Kiaulė žudikė“. Kovos dėl paskutinio bilieto į spektaklį, šiuo atveju, džiugina ir tuo pačiu suteikia viltį, kad pagaliau šokio poreikis Lietuvoje auga.

 

Tik pamačius šokėjus scenoje galvoje išsižiebė skaičiai „3+2“. Jiems pradėjus judėti – „4+1“. Spektaklyje „Kiaulė žudikė“ prisidėjo ir „1+2+2“ kombinacija. Šie skaičiai sukosi ne tik mano galvoje, bet ir atsispindėjo scenoje viso vakaro metu.

Vakaras prasidėjo kūriniu „Sara“. Tik pakilus uždangai kūną, nuo viršugalvio iki pat kojų pirštų galiukų, nusmelkė šiurpas, o salėje pakito atmosfera. Ženklas – išvysime kažką ypatingo. Nutiko pirmasis variantas. „3+2“ – scenoje dvi moterys ir trys vyrai. Dovanokit moteriškosios lyties atstovės, tačiau vyrai pasirodė įspūdingesni. O gal tiesiog atėjo laikas, kuomet iš moterų reikalaujama ir tikimasis kur kas daugiau, o ir konkurencija jų tarpe didesnė. Šokėjų kūnai ir kvėpavimas apsigyvena juodo triko kostiume, kuris išryškina fizinius duomenis ir aukšto lygio pasiruošimą. Išgirdus pirmąsias „The Knife - From Off to On“ kūrinio sekundes, kūną užlieja antra šiurpo banga ir tęsiasi iki pat paskutinio akordo. Akį glosto estetinis scenografijos minimalizmas ir neribotų kūno galimybių proveržis. „4+1“ - kūnų kombinacijos, susigrupavimas,  išsidėstymas. Tvirtas, techniškai labai tikslus ketvertas ir jautri, išraiškinga, į kvėpavimą ir save koncentruota  būtybė. Išrotuotas būdavo vienas ar kitas grupės narys. Muzikiniam takeliui pradėjus tilti, apėmė liūdesys, kad šokio magija baigėsi, tačiau prieš akis dar laukė keturiasdešimt trys minutės aukščiausio estetinio pasitenkinimo.

Kūrinys „Kiaulė žudikė“ – stiprus, ir energetiškai pagaulus kūrinys, kuris įtraukia nuo pirmų ir nepaleidžia iki pat paskutiniųjų akimirkų. Ori Lichtiko muzikinis takelis ir stulbinanti šokėjų technika – vakaro triumfas, kurį atspindi iš nuostabos net prasižiojusi minia ir nesibaigiančios ovacijos spektaklio pabaigoje. „1+2+2“ – dvi poros ir solistas. Raiškūs solo išėjimai ir konkurencingos poros. Šokėjai demonstruoja abejonių nekeliantį fiziškumą ir judesių kokybę, o prakaitu padengtas kūnas  įrodo, kad dirbama „pilna koja“. Bendrose grupinėse kombinacijose pastebime tobulai apskaičiuotą bet ne identišką sinchroną. Kadangi kiekvienas šokėjas yra asmenybė, sinchrone atrandame pikantiškų prieskonių. Gilios ir žemos dubens padėtys, kartais bestuburiu pavirstantis kūnas, vaikščiojimas ant puspirščių ir t.t. Visi šie aspektai, stipriai paveikia žiūrovą; tam tikru metu imi jausti, kad bežiūrint į nepatogią šokėjo kūno padėtį ir tau pačiam ima traukti pėdą. Keista, ar neturėtų tą pėdą sutraukti jiems, šokėjams? O gal tai ženklas, kad žiūrovas perima dalį šokėjo triūso ir taip palengvina jų dalią?  O gal būtent taip pradeda megztis žiūrovo ir šokėjo ryšys? O gal?... O gal?...

Sunku kalbėti apie stiprius darbus. Kur kas lengviau iškoneveikti prastą. Išvydus kokybišką spektaklį dažnas iš mūsų savotiškai netenkame amo ir pritrūkstame žodžių. Taip ir šįkart. Sukeltų emocijų srautas, nebespėja regzti daugybės kilusių minčių, tad didžiąją dalį patirto jausmo pasiliekame sau ir tik dalelę atiduodame popieriaus lapui.

 

Kristina Apanavičiūtė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.