Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26. IV-oji diena: finišo tiesioji su melancholiško liūdesio proveržiais
2016-10-10

Paskutinioji festivalio diena pateikė ne ką mažesnių staigmenų. Bene pirmą kartą Festivalio istorijoje šokio teatras „Aura“ pakvietė su šokiu susipažinti ir mažuosius bei jų tėvelius. „Baltoji lopšinė“ – Lietuvoje įkurto šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektaklis (choreografija Agnija Šeiko) nagrinėjantis aktualią problemą šių dienų visuomenėje. Šis spektaklis tiek savo idėja, tiek išpildymu, puikiai debiutavo Nacionaliniame Kauno dramos teatre „Auros“ festivalyje. O vakaro pabaigoje „Aura‘26“ festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti iš Pietų Korėjos atvykusių atlikėjų pasirodymus: rimtus, kupinus dvasinio susikaupimo.

 

Mažieji šoka, mažieji verkia

Sumanymą įtraukti vaikišką spektaklį į programą, vertinu kaip rizikingą sprendimą. Iš matytų spektaklių vaikams (nevisad pasisekusių) esu susidariusi nuomonę, jog yra sunku (bet įmanoma) sukurti tokias komunikacijos priemones, kad vaikai ne tik suprastų kūrinį, bet ir susidomėtų juo. Juk gerai žinome, kad užtenka kelių „klaidelių“ ir vaikas nebeseka istorijos scenoje. O kaip atsitiko šiandien? Ar tik nebuvo vaikai užliūliuoti baltosios lopšinės garsais?

Norint įvertinti šį spektaklį, nereikia ilgai ieškoti atsakymo svarstant, ar jis buvo paveikus, ar ne. Tam padaryti užteko atsigręžti į publiką – mažuosius – ir patyrinėti jų reakcijas į tai, kas vyksta scenoje. Jau prasidėjus spektakliui, juntamas sujudimas, tiriamas žvilgsnis į atlikėjus. Salėje kurį laiką tvyrojo tyla, tačiau ji truko neilgai. Vos pradėjus šokti ir trypti, pasigirsta vaikų juokas, prie viso to po truputį aidint muzikai, vienas po kito pradeda ritmingai trepsėti kojomis ir net vietoje šokti, o liūdnomis spektaklio akimirkomis, vaikai tikrąja žodžio prasme pravirksta... Visa tai parodo, kad atlikėjams pavyko net ne „prisikasti“, o tiesiog „pasibelsti“ į vaikų širdis, kad šie jas atvertų. O čia ir kyla klausimas, kokiomis priemonėmis jie tai padarė?

Šis šokio spektaklis atskleidžia Zuikučio nenumaldomą norą būti su mama, kuri yra išvykusi. Ji nuolat pasirodo naktį Zuikučio sapnuose. Tačiau čia svarbiausia ne pati istorija, bet išraiškos būdai. Spektaklis tarsi terapinė priemonė lavina vaikų vaizduotę, skatina žaisti... Pasirodymas savo vizualiu išpildymu yra šviesus ir nuotaikingas. Balta spalva esti visur: kostiumuose, apšvietime, simboliuose. Visa scena pateikiama tarsi sapnas – tyras, nieko blogo nežadantis.

Juoką keliantys veikėjai taip pat išjudina vaikus ir sutelkia jų dėmesį. Šokėjai puikiai įsikūnija į Zuikučio rūpestingas globėjas: močiutę- antį ir kaimynę-karvę. Kiekvieno šokėjo plastika ir judesiai įkūnija vaidinamą personažą. Galima matyti, kad kiekvieno personažo charakteristika buvo gerai išanalizuota, todėl gestai lengvai atpažįstami. Choreografija lengva, suprantama, vyrauja pasikartojantys motyvai, kad vaikas įsidėmėtų ir pradėtų geriau suprasti, kas vyksta scenoje.

Statant spektaklius vaikams, dažniausia atlikėjų klaida yra ta, kad kurdami personažus vaikams, šie taip juos pervaidina, kad vaikų tokie spektakliai neįtikina. Šiuo atveju taip nebuvo. Aktoriai profesionaliai suprantama vaikui kalba atskleidė jau dabar vaikui pažįstamus jausmus: saugumą, meilę, pyktį ir ilgesį.

Spektaklis perteikiamas subtilia vizualine kalba. Pasirinkta minimalistinė scenografija leido neapkrauti scenos ir mažojo žiūrovo galvelės. Tiesa, simbolių būta. Vienas tokių - Zuikučio ir  mamos susitikimas, kurį simbolizuoja du zuikučio ir zuikės žaislai, padėti priešais kitą arba smėliu tiesiami keliai tarp realybės ir vaizduotės. Visa tai pratina ir ugdo jaunąją asmenybę. Šią asmenybę reikia pratinti ir prie modernaus šokio, todėl, tikiuosi, kad mažieji nebus pamiršti ir kitąmet.

 

Susikaupimas ir rimtis vs (įsi)kalinimas  

Pietų Korėjos šokio vakare buvo pristatyti keturi darbai: savitu scenografiniu sprendimu pasižymėjęs Joseph Kim atliktas trumpas pasirodymas „Gom-bang-yi-teot-da“, psichologizuotas „Goblinų partijos“ trupės spektaklis „Drovumas“, Jung in Lee sukurtas fizinį skausmą keliantis pasirodymas „Odos“ ir paskutinis vakarą uždarantis spektaklis „Pra:eivis“, kurtas Maholra trupės. Visi šie spektakliai pasižymi ne tik savita technika, savitos pasaulėjautos atspindžiais, bet ir skausminga tematika, ne visai šventiška kaip festivalio uždarymui.

Pirmasis spektaklis, ne be reikalo taip keistai pavadintas „Gom-bang-yi-teot-da“ (liet. turintys teisę pasirodyti) Mat trupę „Namsadang“ sudaro atlikėjai, kilę iš žemiausios Joseon kastos Pietų Korėjoje. Varžomi visuomenės įstatymų, jie savo skausmą ir liūdesį rodo šokiu.   

Spektaklis nustebino unikaliu atlikimu. Šokėjas į sceną įžengė su šalmu, prie kuriuo pritvirtinta ilga juosta. Sukdamas galvą juostos pagalba jis kūrė vizualius piešinius ore, aplink save. Juostos ir kūno reliatyvumas kūrė organikos dermę. Nepakeičiamą, nesukuriamą joki vaizdinių projekcijų dėka.

Atlikėjo šokyje atsispindi kova, noras pabėgti nuo slegiančios realybės, baimių. Juntama nežinomybė. Tai matoma jau pirmojoje scenoje, kuomet šokėjas įžengia į sceną tarsi balansuodamas ant lyno. Jo judesiai sunkūs, tarsi „prikaustyti“ prie žemės, taip pat sunkūs ir skaudūs kritimai, o smūgiai pabrėžia pavaldumą ir bandymą tam pasipriešinti.  Individas nuolat tempiamas atgal, negali atsitiesti. Toks (įsi)kalinimas juntamas ir kitose pasirodymuose išskyrus paskutinįjį.

Antrasis pasirodymas – Goblinų partijos „Drovumas“. Tai psichologizuotas spektaklis: žmogaus baimių, tam tikrų įsitikinimų, barjerų kamuojamas reiškinys. Šis šokis psižymi spazminių traukulių intarpais, atskleidžiant kūno ir sielos skausmą. Stereotipų ir ribų įkalintas atlikėjas juda schematizuota kūno kalba. Jam nepatogu, jam skauda. Jis nori iš to išsilaisvinti. Spektaklis atskleidžia destruktyvias žmogaus sielos mintis. Čia juntamas susierzinimas pereinantis į pyktį - būseną, kuomet nebežinai, kaip elgtis, kaip pozuoti pasauliui, kad šiam tu patikum. Slegiančios mintys atlikėją tarsi užrakina, ir šis, jų „nusvertas“, traukiasi prie žemės.

Spektaklis alsuoja paprastumu. Estetika susipina su kažkuo nauju, nepatirtu... Pasirodymo metu atliekamos skirtingų šokių technikos kombinacijos. Didelis dėmesys keliamas gestų kalbai, vidiniam monologui. Pasirodymas alsuote aluoja rimtimi ir vidiniu susikaupimu, kas ir kuria taurią, tikrą išpažintį, kurią privalo išgirsti kiekvienas.

Žmogaus vienišumo, ilgesio temas plėtojo ir kitas pasirodymas. Tai Jung in Lee atliktas kūrinys „Odos“. Menininkė kėlė klausimą: ar šokiu galima išreikšti periferinius nervus? Atsakymas: tikrų tikriausiai taip. Skambant ausį veriančiai muzikai, kuri jau savaime kelia nepatogumo ir net meninio pasišlyktštėjimo jausmą, kuomet viskas aplink tave treška, dega, svyla... Tai fiziškai nemalonūs žmogaus ausiai garsai, keliantys atmetimo reakciją. Kiekvienas šokėjos judesys tarsi kauliukas po kauliuką, leidžia „susirinkti save“ ir nori nenori pasinerti atviro nervo skausmui – aštriam, jautriam. Tokia ta žmogiškųjų juslių kaina.

„Save surinkti“ pakvietė ir ketvirtasis pasirodymas - Maholra trupės šokio spektaklis „Pra:eivis“ remiantis vietinių šamanizmo seansų tradicijomis tarsi sutelkė dėmesį tam, kad būtų galima save susirinkti iš gabalėlėlių. Tarsi apjungti viską, nustatant atsvarą prieš tai matytų spektaklių  įkalintų jausmų ir kūno išoriškumo sintezei. „Šokantys prieš Dievą“- taip iš hebrajų kalbos išvertus vadinasi trupė -tarsi pasiūlo ieškoti išeities atsisukant ir kreipiantis į Aukščiausiąjį. Spektaklis - ritualas tarsi viską normalizuoja, suburia išbarstytas mintis ir apvalydamas paruošia naujai pradžiai.

Tad pradėkime laukti kito Tarptautinio Auros šokio festivalio, kuris, kaip rodo istorija, kiekvienais metais pažeria įvairaus spektro emocijų bei apvalo kūną ir sielą.

 

Viktorija Vaičiūnaitė / Teatrai.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.