Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26. III-oji festivalio diena: nuo performanso iki dainų
2016-10-09

Spalio 8-oji - trečioji Auros festivalio diena pateikė malonių staigmenų - įvairiapusių tiek emociškai, tiek techniškai išdirbtų spektaklių spektrą. Tądien žiūrovai, kaip ir praeitais metais, turėjo galimybę pabūti ekskursantais 4x4: šokio ekskursijoje, kurios metu jie ne tik galėjo paklaidžioti tarpukario Kauno gatvėmis, susipažįstant su modernistinės architektūros pastatais, bet ir pasigrožėti skirtingų ir tuo pačiu panašių spektaklių reginiais kitose, kiekvienais metais vis naujose erdvėse.

 

Kiek vėliau šokio mylėtojai susirinkę Nacionaliniame Kauno dramos teatre išvydo ilgai lauktą festivalio žvaigždių iš Izraelio Sharon Eyal ir Gair Bedar (L-E-V)  stulbinančius spektaklius: „Sara“ ir „Kiaulė žudikė“, o vėliau meksikietiškos muzikos ritmai žiūrovą atvedė į nuotaikingą FOCO alAIRE PRODUCCIONES spektaklį- koncertą „Perklausa nakties kabarete“.  Skirtingų spektaklių emocijų bei įspūdžių gausa taip persipynė tarpusavyje, kad rodos nėra kitos išeities, kaip tik išlaisvinti save nuo neišsakytų minčių, prašyte prašančių būti užrašytomis.

 

4x4: Šokio eksursija Tarpukario Kaune

Ekskursijos pradiniu tašku tapo Kauno Romuvos kino teatras, kurio vestibiulyje žiūrovų laukė profesionalus EKSKURSO komandos gidas Algimantas Grigas. Jis ekskursantus lydėjo visos kelionės metu ir pasakojo apie keturis Kauno moderniosios architektūros pastatus: kino teatrą Romuvą, Kauno įgulos karininkų ramovę, Vytauto Didžiojo karo muziejų bei Kauno valstybinę filharmoniją. O muzika ir šokis pastatams leido ne tik atsiverti, bet ir prabilti apie skausmą ir apsivalymą.

Tik įžengus į Romuvą, dalyvių buvo paprašyta ant pateiktų persišviečiamų, skaidrių juostelių užrašyti įkvepiančią citatą, mintį, bei tarpusavyje pasidalinti balto popieriaus lapus - tai žiūrovų pasiruošimas pirmąjam pasirodymui – žinomo atlikėjo ir choreografo Petro Lisausko ir Sauliaus Petreikio premjeriniam performansui „...Press and release...“. Kaip menininkas teigė, šio performanso inspiracija buvo Mahatma Gandi ryžtas ir drąsa kovoti prieš nusistovėjusį kultą. Spektaklio mintis plėtojama labai konceptualiomis priemonėmis: vaizdo projekcijomis, gausiu scenografiniu rekvizitu. Performanso erdvė pasirinkta neatsitiktinai. Visas veiksmas prasideda, kuomet atlikėjas sėdėdamas už stalo laidais ir lempom apraizgytoje scenoje, įjungia projektorių ir čia pasirodo (atsitiktinai ar ne) dokumentinis filmas „Rene“. Jis tuoj pat išjungiamas. Autorius tarsi kvestionuoja kulto šlovinimą, atsigręžiant į paprastą žmogų bei atsisakant „aukštų frazių“. Kas iš jų belieka? Tik šiukšlėmis virtusios skiautės. Tai rodo performanso scena, kai visos žiūrovų užrašytos sentencijos, išdidinamos, o vėliau sukarpomos. Panašu, kad aukštomis frazėmis „apsitaisę“ individai būtent taip ir įtraukia naivuolius: „apkeri“ savo žiniomis, o naivesnieji galiausiai tampa marionetėmis.

Antroji maršruto vieta - Kauno karininkų įgulos ramovė. Joje žiūrovai išvydo Ievos Navickaitės atliekamą šokio spektaklį „Dep“ (choreografas Dam Van Huynh). Pusnuogė šokėja atliko sielos išsivadavimo šokį, ritualą, pavirtusį tikru apsivalymu nuo išorinio, slegiančio pasaulio. Mirtis nėra gyvenimo pabaiga, tai viso ko pradžia. Remiantis vietnamiečių kultūra, gyvenimo pabaiga yra šviesi, čia ji pateikiama kaip išsilaisvinimas, kuriam reikia teisingai pasiruošti ir apsivalyti. Skambant Vietnamo laidotuvių giesmėms, atlikėja čia tampa kaip laidininkas, kuris per save „perleidžia“ sielos kalbą. Kiekvienas judesys tarsi alsavimas nuvilnija atlikėjos kūnu ir pasiekia žiūrovus. Nuogumas mūsuose vis dar esti tema, kurios nevalia pėtoti, tačiau šiuo atveju jis visai netrikdė. Teigčiau, kad jo dėka įtaigiai perteikta spektaklio idėja – išsilaisvinti. Tačiau ne kiekviena apsinuoginusi ir taip gerai sušokusi atlikėja visa tai darytų taip jautriai ir subtiliai, kaip tai daro Ieva. Šio pasirodymo stiprioji pusė - Ievos Navickaitės darbas, ne tiek techniškas, kiek vidinis. Verta paminėti, kad  šokėja buvo apdovanota už šio spektaklio atlikimą Gdansko šokio festivalyje, o pats spektaklis „Dep“ pelnė aukščiausią apdovanojimą tarptautiniame choreografijos konkurse Lenkijoje.

Vytauto Didžiojo karo muziejus ir jame parodytas Yaron Shamir‘o spektaklis DREAM.F.H (liet. Svajonė) – trečioji maršruto stotelė. Pasirodymas vyko kadaise buvusioje ginklų saugykloje. Tamsa ir be galo tiršti dūmai glumino žiūrovą, nežinantį, ko laukti. Anot menininko, jis siekė sukurti kamerinę aplinką, nutrinančią ribą tarp atlikėjo/idėjos ir publikos. Ilgą laiką kūręs gausesnei publikai skirtus didingus pastatymus, jis pasirinko minimalistinį būdą pateikti koncepcijai. Yaron Shamir‘ui tai pavyko puikiai padaryti. Pats valdydamas apšvietimą, scenografinį rekvizitą – krėslą, jis kurė labai organišką ir magišką pasirodymą.

Spektaklio šokėjas ir choreografas norėjo atskleisti vaizduotės (svajonių) ir tikrovės reliatyvumą:  juk tai vienoje linijoje išsidėstę komponentai. Spektaklis sudarytas iš dviejų dalių: pirmoje dalyje matomos parafrazės į menininko šalyje vykstančias agresijas. Šviesų pagalba kuriamas nesaugumo jausmas - jos atsuktos į žiūrovą, jos akina ir neleidžia žvelgti priešais, tarsi kokioje elektros kėdėje sėdinčio atlikėjo. Tai glumina ir kelia nežinią. Dar didesnį siaubą kuria tiesiai į žiūrovus stumiama kėdė tarsi didžiulė mašina, akinanti lempų šviesa. Antrosios spektaklio dalies metu šokėjas jau apšviečiamas, pasukant kėdę į sceną.  Šis žmogaus sielą bei mintis apnuoginantis gestas leidžia atsiverti atlikėjui. Tai svajonės motyvas, lengvas noras skristi.

Ketvirtasis pasirodymas vyko Kauno filharmonijoje. Čia buvo atliktas vienas paveikiausių ekskursijos metu parodytų spektaklių, nes juo buvo perduota konkretaus žmogaus istorija. Tai Kyrie Oda sukurtas spektaklis „Aušra“. Įkvėpta japonų diplomato Čijunė Sugihara veiklos gelbėjant žydų gyvybes, ji atkuria istorijos skambesį dar kartą. Kaip teigė pati atlikėja, tai ne tik šokis, tai kur kas daugiau: tai svarbi žinutė kiekvienam. Įtaigiai ir emocionaliai perteikta grėsmės nuojauta, ekspresyviais mostais, dvasinio bei fizinio skausmo spazmuojami kūnai sukuria kančios motyvą.

Visi šie pasirodymai atskleidžia siekį ar net būtinybę atsigręžti į kitą pasaulį - tyrą, neapčiuopiamą, siekiant pasisemti dvasinių jėgų, idant pavyktų apsivalyti ir išsilaisvinti amžiams.

 

L-E-V Sharon Eyal- Gai Behar

Ilgai laukta trupė L-E-V Lietuvos žiūrovams pristatė du kūrybinius darbus, tądien vis dar stipriai emociškai „pririšančius“ ir „nepaleidžiančius“ žiūrovų. Čia viskas: muzika, apšvietimas, kostiumas, preciziškai išdirbtas judesys bei sinchronas neleido atsikvėpti, reikėjo tik eiti toliau, kur dar nepatirta, nauja.

Pirmame spektaklyje „Sara“ publika išvydo šiuolaikine estetika pulsuojantį jausmingumą. Spektaklio pagrindinė ašis nėra konkreti, nėra apčiuopiama. Sara čia neturi žmogiškojo pavidalo, ji tarsi reiškinys ar atspindys to, ką mes vadiname paslaptimi. Moteriškasis dvilypumas žavi ir tuo pačiu gąsdina. Kviečia priartėti ir tuo pačiu stumia nuo savęs šalin. Tai moters pasaulis, kupinas netikėtų sprendimų. Ji pranašinga, mįslinga, bet pasimetusi. Švelniai minimalistinė, nepriklausomai žavi, žinanti savo vertę. Tai tarsi seksualios moters įvaizdis, bet visai ne vulgaraus: tai jausmingai erotiškos moters įvaizdis, kupinas stipraus užmojo atsirinkti tai, kas moteriai priimtina.

Spektaklyje tarsi lopšinė „užliūlioja“ muzikos ritmas. Tai banguojantis judesys, leidžiantis  tarsi hipnozės būdu „pasinerti“ į šios paslapties gelmę ir pasibaigus spektakliui paklausti, kokia iš tiesų toji Sara?

Antrajame pasirodyme, savo spektakliu „Kiaulė žudikė“ kūrėjai pristato gaivališką instinktų ir prietarų kamuojamą žmogų, vedamą ritualo dėka apsivalyti. Šis spektaklis tarsi pats savaime reikalauja pasidomėti Izraelio kultūros tautosaka, mitais.

Spektaklis stiprus ne tik savo apšvietimu ar kontrastinga, aštria muzika, bet taip pat be galo savita, stipria šokio technika, kurią valdydami šokėjai ne tik imituoja judesį, bet patys juo tampa. Gaga šokio technika sukurti (kaip ir kiti jų darbai) spektakliai kuria vis naujo, nepatirto  reiškinio įspūdį. Judesių ir emocijų kombinacijos kiekvieną šios grupės pasirodymą paverčia unikaliu, su niekuo nepalyginamu patyrimu. Judesys įgauna vis kitokį pavidalą, vis kitokią reikšmę. Kiekvienas kūno raumens trūkčiojimas nelieka nepastebėtas, nepajaustas. Kūnas tampa tarsi beformė tiršta terpė, kuri visa sugeria, ir fizinio kūno pagalba, išlieja savo mintis. Pats reginys - sunkiai nusakomas, todėl norint jį suvokti reikia pamatyti gyvai.

 

Foco alAire producciones

Kaip ir po kiekvieno gero, emociškai stipraus, spektaklio, pasijunti tarsi  išsunktas jėgų. Kiekvienas reginys pasiima dalelę žiūrovo, todėl mintis, apie dar vieną rimtą spektaklį nebuvo jau tokia viliojanti. Tačiau vakaro uždarymo pasirodymas „pažėrė“ staigmenų. Tai meksikiečių nuotaikingas pasirodymas - koncertas „Perklausa nakties kabarete“ su dar nuotaikingesne pabaiga.

Tiesa, pati pradžia žiūrovus nuteikė pamatyti visai kitokio pobūdžio pasirodymą. Nors spektaklis vyko tame pačiame Kauno dramos teatre, Rūtos salėje, veiksmas prasidėjo jau teatro foje. Čia aktoriai liūdnais veidais, švelniai linguodami klubais į taktą tarsi plaukte plaukė žmonių minioje, kviesdami ateiti į salę. Vos prasidėjus pasirodymui, per salę nuvilnijo juokas, taip seniai girdėtas pastarosiomis dienomis. Niekas nesitikėjo išvysti spalvingą, bohemijos kupiną kabareto atmoferą ir išgirsti komiškai, su lengvu prieskoniu pateiktas dainas. Publiką atgaivino, ir minutė po minutės išjudino meksikiečių muzikos garsai, profesionaliai atliekama parodija, ironizuojanti kabareto žvaigždžių šlovinimą ir sureikšminimą. Čia juokiamasi iš kasdienių žmogiškų patyrimų, tokių, kaip, pavyzdžiui, užstrigusi daina, ar nuolat išjungiama muzika dar nepradėjus dainuoti. Čia susipina ironiškai sutirštinta meksikiečių drama (ispanų kalba, kuri savaime skamba nuotaikingai) su balso variacijomis, išgaunant neribotą muzikos bei balsų spektrą. O gestai ir pantomima net ir rimčiausiai atliekamo kūrinio metu priverčia šyptelėti ar net kvatotis balsu.

Visas pasirodymas – nerūpestingas žaidimas, atpalaiduojantis mintis ir sielą nuo dieną kamuojančių įtemptų minčių, apmąstymų. Atlikėjai muzikos ritmais daugiau kvietė žiūrovus šokti, nei tai darė patys. Vakaro kulminacija (kaip kad būdinga tikrai kabareto bohemai) baigėsi scenoje pasirodant žiūrovams, su į taktą linguojančiais klubais.

Trečioji diena atvėrė kiek platesnį spektrą pasirodymų, kurie nustebino savo pateikimu. Kas galėjo pagalvoti, kad trečioji Tarptautinio Auros šokio festivalio diena prasidės konceptualiai atliktu performansu ir pasibaigs komiškomis dainomis bei žiūrovų šokiais?

 

Viktorija Vaičiūnaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.