Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26. II-oji festivalio diena: psichologinis tragizmas, žvilgsnis į istoriją ir žmogų joje.
2016-10-08

II – osios festivalio dienos metu žiūrovų dėmesį prikaustė Kauno modernaus šokio teatro Auros sėkmės etalonu virtęs spektaklis „Godos“ ir JAV Khambatta šokių grupės dvi kompozicijos: „Lemties aukos“ ir „Tiesa ir išdavystė“. Pirmame pasirodyme kiek labiau kreipiamas dėmesys į žmogų laiko tėkmės kontekste, tuo tarpu antrasis pasirodymas atsigręžia į patį žmogų santykyje su kitu žmogumi. Šie tikslingai parinkti spektakliai, paliečiantys psichologinius pasąmonės klodus tarsi vienas kitą papildo, suvedant į bendrą koliažą- vientisą, išbaigtą.

 

  Godos laiko tėkmėje

   Spektaklio pavadinimas gali šiek tiek trikdyti. Šiuolaikiniame kontekste išgirdę žodį Godos kaip mat pultume ieškoti šio žodžio reikšmės. Nedaugelis, ypatingai jaunesio amžiaus, gali pasakyti, kad tai senas lietuvių kilmės žodis, reiškiantis daug labiau populiaresnį– svajones.

   Įdomu tai, kad publikos pamėgtas spektaklis buvo kuriamas neįprastu būdu. Visa tai yra dviejų atskirų interpretacijų derinys. Pirmosios spektaklio dalies choreografija užgimė Norvegijoje, kūrėjų Anne Ekenes ir Pia Holden dėka. Menininkės atsigręžė į norvegų tautosakinę godų reikšmę ir pateikė kaip „širdies dainą“, tačiau galime atrasti sąsajas ir su lietuvių senąja tautosaka, kultūra. Tuo tarpu antroji dalis, sukurta jau Lietuvoje, vadovaujant žymiai lietuvių choreografei Birutei Letukaitei, atskleidžia kiek kitokią godų viziją – žvilgsnį į šiuolaikinį goduojantį žmogų. Toks kūrybinio proceso rezultatas puikiai suskamba intuityvia, dvasine melodija, leidžiančia užmegzti dialogą tarp to kas buvo, yra ir bus. Spektaklyje juntamos skaudžios patirtys, emocijos: laiko tėkmė, žlungančios viltys, susvetimėjimas.

  Pirmoji spektaklio dalis „kalba“ apie tautosaka ir mitais apipintą praeitį. Atsigręžiama į moterų pasaulį. Moterį - individualybę, pripildytą skausmo, - jautrią, trapią, tačiau tuo pačiu ir stiprią. Spektaklio pradžioje juodom suknutėm apsirengusios šokėjos, lengvu žingsniu išnyra iš juodos scenos gelmės tarsi atklydusios iš kito pasaulio papasakoti istoriją. Tai išnyrančios iš tamsos, tai vėl pasislepiančios tarp pageltusių lapų besiblaškančios sielos yra nuolat apnuoginamos rampų šviesos. Neįmanoma neišgirsti nebylaus, o vėliau ir į raudą prasiveržiančio šauksmo: „Ar tau krūtinės akmuo nespaudžia?“ Spaudžia, o kaip gi kitaip. Matant kaip laiko tėkmei sruvenant, išsižadame to, kas mūsų protėviuose gyveno: senąją kultūrą, mitologiją. Su šia rauda apdainuojame bėgantį laiką ir žmogų jame – pasiklydusį, išbarstytą. Viskas taip trapu ir laikina, kaip ir tie pageltę rudenio lapai, krentantys žemyn paskutinėje spektaklio scenoje.

  Antroji dalis perkelia žiūrovą į futuristinės visuomenės svajas. Mechaniški muzikos garsai (kompozitorius Antanas Jasenka) schematiški robotų judesiai kuria šaltos erdvės pojūtį (prie to dar prisideda mėlynos spalvos apšvietimas, kuris tampa tinkama priemone prie viso ko atskleisti šiuolaikinio žmogaus  statiškumą.) Ateities žmogus - susikaustęs, kanoniškas (kiekvienas judesys pasvertas, vyrauja automechanizmas). Formuojamas kitomis įtakomis, jis praranda savo mentalitetą, iš naujo mokosi „teisingai“ pažinti, suvokti. Vadovaudamasis iškreiptų kanonų, naujų vertybių taisyklėmis, jis save tarsi prisuka kaip mechaninę lėlę ir žygiuodamas jomis laikosi, neklausiant, kodėl ir kas. Naujasis žmogus vaikosi naujųjų žėrinčių tradicijų, primiršdamas savąsias. Kol galiausiai nueinama link susvetimėjimo: barkodai keičia senosios tautosakos raštus, kurie tampa vienu svarbiausiu spektaklio motyvu. Vizualiai jų principu paremtas ir šokio braižas, futuristinė muzika, staklių tauškėjimas diktuoja ritmą, o vaizdo projekcijos tai iliustruoja.

  Laiko tėkmė abiejuose dalyse pateikiama per tą pačią simboliką, kuomet figūros tiesiai eilute juda iš vieno scenos krašto į kitą. Pirmoje dalyje tai tarsi natūralus laiko sruvenimas, pripildytas jautrių apmąstymų, egzistencinio buvimo čia ir dabar. Antroje dalyje perteikiamas skubėjimas, judesys smulkus, kapotas. Čia visos figūros vienodos, be emocijų, einančios pirmyn. Visa tai simbolizuoja šiuolaikinio žmogus nelaisvę - įkalintą pačių godų, trokšdamas vis daugiau, vis geriau. Norisi imt ir išlaisvinti jį.

  Nepriekaištingas šokėjų darbas, muzika bei simboliais kalbanti scenografija sukūrė magiško pasirodymo dermę, kurios įkvėpti galime pasinerti svajonėmis per laiką: grįždami į praeitį, apžvelgdami dabartį vis paklausiant savęs, kas man yra goda- galimybė svajoti, ar įkalinti save godumo gniaužtuose.

Kova su likimu arba ką reiškia būti žmogumi

  Vakaro apmąstymus tęsė iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi Khambatta šokio trupė (choreografė Cyrus Khambatta) pristačiusi dvi kompozicijas, iš kurių viena „Lemties klaidos“  pirmą kartą pristatoma Europoje. Tai ketvirtasis iš serijos dešimties darbų, kuriuos apjungia „Dekalogas“ – iš visų pusių ir įvairiais būdais tyrinėjantis žmogaus aktualiausias psichologines problemas. Spektaklių pasirenkamos temos yra gerai visiems žinomos, pajaučiamos, net tiems, kurie nesupranta šokio, mat žvelgiant iš šių dviejų spektaklių perspektyvos, trupės šokio stilistika paremta jausmais, stipriu emocijos užtaisu, pasireiškiančiu per šokėjų neverbalinę kalbą, gilų akių kontaktą, prisilietimą...

 Nors „Tiesa ir išdavystė“ yra pirmoji „Dekalogo“ dalis, visgi trupė pirmiausia pristatė „Lemties aukas“ Joje kūrėjai bando dėti pastangas, siekiant susigrumti su visus amžius aktualia problema- žmogaus kova su likimu. Sudėtingi kompoziciniai sprendimai, pakėlimai, bei judesiu rezgiamos pinklės, tik dar labiau gramzdina žmogų, bandantį išvengti lemties. Kad ir kaip žmogus stengtųsi, pasikartojantis motyvas: kuomet mergina bando prasmukti iš rato, o ją vis pagauna, sugrąžina žmogų į realybę. Spektaklyje matoma nuolatinė kova, grūmimasis. Lyginant su antrąja kompozicija, šioje dalyje ne visi kūno judesiai užbaigti, pilnai išpildyti, galbūt tai galima pateisinti kaip siekį perteikti susidariusį žmogaus pasąmonės chaosą, arba tai tiesiog dar ne iki galo techniškai nušlifuoto deimanto gabalėliai.

  Antroji kompozicija „Tiesa ir išdavystė“  lyriškesnė, nagrinėjanti nepasitikėjimą žmogumi, bei atskleidžianti išdavystės skausmą. Kompozicija kupina baleto šokio elementų, judesiai tarsi išplaukia vienas iš kito. Iš vienos pusės choreografija nėra įmantri (kalbanti simbolių ir metaforų kalba), bet tuo pačiu ir sudėtinga. Žavesio suteikia atviri ir gilūs žvilgsniai, stiprus ryšys tarp pačių atlikėjų.  Jų komunikacija tarpusavyje organiškai perduoda neverbalinės kalbos ženklus.

   Tiek vienoje, tiek kitoje dalyje jaučiamas intensyvus, nenutrūkstamas ritmas. Įtampa kuriama ne tik stiprios muzikos pagalba, bet ir sudėtingų kompozicijų sprendimais, o intensyvius kulminacinius taškus duoda prisilietimai, sukuriantys menamas gijas tarp figūrų ir tarsi apjungiantis visa, kas supa, taip įtraukiant ir žiūrovą. Bėda ta, kad ši ilgai jį laiko ir tuo pačiu emociškai išvargina. Tai tarsi psichologinis seansas, reikalaujantis sugrįžti, apmąstyti, emociškai išgyventi ir galiausiai kaip ir paskutinėje scenoje pripažinti- aš esu tik žmogus, - bejėgis prieš visatą ir jos dėsnius.  

 

Viktorija Vaičiūnaitė / Teatrai.lt

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.