Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26: darganotos dienos kaip nebūta
2016-10-08

Po sunkios ir lietumi pagardintos darbo dienos gera nusimesti dienos rūpesčius vietoje, kurioje „skaniai kvepia“ kokybe ir ryškiais rudeniškais lapais. Antrąjį festivalio AURA’26 vakarą šeimininkai prisistatė patys. Po Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės  stogu susispietė būrys  smalsuolių ir šokio profesionalų. Kiekvienas iš jų, čia sugužėjo vedini skirtingų lūkesčių ir siekių. Ir žinoma, visad smagu stebėti kaip pasiruošė šeimininkai.

 

Šokio teatro „Aura“ spektaklis „GODOS“ yra tarptautinis produktas, kuriame bendradarbiauja Lietuva  ir Norvegija, tačiau šiandien tikrai ne tas vakaras, kuomet norėčiau atkreipti dėmesį į faktus ar spektaklio pavadinimo literatūrinius išvedžiojimus.Pamažėle salėje gęstančios šviesos, kuo toliau, tuo labiau patogesnė kėdė, ir jausmas, tarsi dilgčiojimas, prasidedantis kojų pirštų galiukuose: tai ženklas, kad atėjo metas praverti langą į įsileisti naują gaivališką vėjo gūsį.

Pirmoje spektaklio dalyje akį patraukia ryškiai rudeniškų lapų paklotas. Galbūt tai sentimentai margam rudeniui, o galbūt noras pabėgti nuo pilkos šių dienų darganos. Fone girdimos lietuviškos sutartinės asocijuojasi su prie trobų rymančiomis močiutėlėmis arba jaunomis mergelėmis prie ežero išėjusiomis mazgoti marškinių ir godų godoti. Mergeles išvystame ir scenoje. Tik jos visai nepanašios į mintyse nusipieštus vaidilučių portretus. Merginos, o šiuo atveju aukštą profesionalumo lygį demonstruojančios šokėjos, savo kūno kalba, judesiu pasakoja atskiras, savitas istorijas, retkarčiais savo mintis išreikšdamos keliais žodžiais ar frazėmis. Aukštą profesionalumo lygį demonstruoja ne tik aukšti kojų mostai, bet ir pamažėle kylantis „jausmų ugnikalnis“, išsiveržiantis per kūno judesių motoriką.

Po pirmosios dalies su nerimu lauki antrosios. Baigiantis pertraukai ir žmonėms pradedant spiesti atgal į salę imi stebėtis: ar tik jų negrįžo daugiau? Su šia mintimi dar labiau nekantru laukti, kas įvyks užgesus šviesoms.

Antroje šokio spektaklio dalyje išnyra visai kita nuotaika, čia taikomi visai kiti įvaizdžiai. Ima spausti šaltukas. Scenoje įsivyrauja švara, pasirodo šokėjos, kurios, kostiumų ir judesio dėka, mažai primena žmogų. Labiau tai neaiškios kilmės gyviai, kurių tarpe atsiranda vyriškasis leitmotyvas. Kuomet horizonte išvystame audinio motyvą, fone pasigirsta garso takelis, primenantis stakles, o šokėjai pradeda judėti aiškiai „sustyguota“ choreografine trajektorija. Pasidaro aišku: merginos - tai šeivos, jų judėjimas – audimas, o tarpe jų klajojanti vyro persona – išskirtinis audinio akcentas arba priežastis, priverčianti iškrypti merginas iš kelio.

Šioje dalyje muzika ir choreografija dirba vienu taktu: kaip geras šveicariškas laikrodis. Greitis, koordinacija bei kai kurių duetų ar grupinių akimirkų tikslingas sinchronas – kokybė, kuri šiuo atveju yra nenuginčijama.

 Vyro asmuo čia yra kiek kitoks nei tūlas lietuvis pratęs matyti: jis keistas, stereotipų nevaržomas, gal kiek moteriškas, bet tuo pačiu ir labai vyriškas.

Išsižiebus salės šviesoms ir žiūrovams pradedant stotis supranti, kad darganotos dienos kaip nebūta, o ir sapnai šiąnakt lankys kokybiškesni, nei įprastai. Pašonėje stovinčios kaimynės komentaras „Kažin, „Aura“ atsiveš kada ką nors puikesnio už save?“ pasėja abejonę iki sekančio festivalio vakaro.

 


Kristina Apanavičiūtė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.