Teatrai.lt tiesiai iš festivalio AURA'26: Auriškasis chaosas
2016-10-07

Tęsdama 2015 metų Kauno bienalės tradiciją, šokio teatro „Aura“ trupė okupavo vieną iš pagrindinių Lietuvos moderniosios architektūros pastatų - Kauno „Pieno centro“ rūmų erdves- kad atgaivintų dailininko Sigio Gabrie (Sigito Gabrijolavičiaus) tapybos darbus ir primintų publikai apie Danutės Nasvytytės palikimą Lietuvos šokio ir kultūros istorijoje.

 

Kalbėti apie „Labirintą“ kaip apie šokio spektaklį ir oficialų šokio festivalio „Aura 26“ atidarymą yra sunku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tektų pradėti ilgą ir nuobodžią diskusiją apie tai, kas yra vertingiau – pats meno kūrinys ar jo skatinamas dialogas, bendravimas. „Labirinto“ situacija įrodo, kad galima abu sujungti, nepaisant to, kad paties meno kokybę tenka truputį paaukoti. Antra, vertinti individualius šokio pasirodymus ir bendrą idėjos realizacijos kokybę yra beveik neįmanoma, nes vienu metu skirtingose erdvėse vyksta vis kiti pasakojimai, kurie bet kuriuo metu gali išsisklaidyti painiuose patalpų labirintuose. Bet čia tik maža dalis vykusio chaoso.

Bendrąja prasme, šokio spektaklį „Labirintas“ sudarė aštuoni dailininko S. Gabrie, Danutės Nasvytytės sūnaus, paveikslų ciklo tapybos kūriniai, kuriuos atgaivino „Auros“ šokėjai skirtingose pastato erdvėse. Daugelis šokėjų, dėvėdami aptemptus, ryškius, kūną ir veidą dengiančius kostiumus (kostiumų kūrėja Olesė Kekienė ir Kauno kolegijos studentės), įkūnijo paveikslų vaizdinius ir perteikė mažos mergaitės (šokėja Gerda Butkutė) istoriją, jos kelionę per gyvenimą, kuri yra iliustruojama pasitelkus Labirinto mitą. S. Gabrie paveiksluose atsiskleidžia nežinomybės baimė, kuri vystoma per šokėjų kelionę kambarių bei koridorių vingiais. Personažai, šiuo atveju, yra jo mergaitės gyvenimo palydovai. Atvaizduodami žmogaus ydas, mitologiją ir po šiandienos paviršiumi glūdintį misticizmą, šokėjai į paviršių ištraukia žmogaus vidinio pasaulio demonišką vizualizaciją, kuri, kartu su Antano Jesenkos kuriamais muzikos ritmais, vedė publiką po mergaitės „pasąmonės kambariais“ virtusias erdves.

Kaip minėjau, sunku įvertinti pačių kūrinių ir šokio pasirodymo vertę, kadangi atidaryme dalyvavo itin didelė masė žmonių, kurie visais įmanomais būdais stengėsi patekti į nedideles patalpas. Būnant pastovioje spūstyje beveik neįmanoma spėti perskaityti individualių paveikslų idėjas arba pabandyti per žmonių galvas įžvelgti atlikėjų temines improvizacijas, todėl stabilios ir argumentuotos nuomonės apie pasirodymus pateikti negaliu. Galiu tik teigti, kad renginys tuo pat metu tapo ir iššūkiu festivalio organizatoriams bei žiūrovams, ir puikiu šokėjų improvizacinių gebėjimų egzaminu. 

 

Svarbiausia atidarymo vertybe ir organizatorių siekiu tapo ne vien spektaklio stebėjimas ir patyrimas, bet bendravimo chaosas, kurį kūrė judesys, tapybos darbai ir pastato struktūra. Menininkai, užsienio svečiai, meno kuratoriai, teoretikai kartu su kitais meno mylėtojais besiblaškydami erdvėse, degustuodami vyną ir gardėsius, bei vedami atgijusių beveidžių figūrų, buvo įsukti į stulbinamą chaosą, kurio niekas negalėjo nuspėti. Greta beveidžių šokėjų improvizacijų vyko susipažinimų, diskusijų ir apsikabinimų maratonai, kuriems papildomų „prieskonių“ suteikė vaišės ir hipnotizuojanti A. Jasenkos muzika. Tad pagrindine festivalio organizatorių dovana tapo erdvės bendravimui suteikimas, galimybė sutikti visas meno srities žvaigždes ar asmenybes ir kartu su jais pasimėgauti judesio teikiama magija. Sujungdami dailę, šokį ir teatrą, bei suteikdami specifišką siurrealizmo, intymumo ir provokatyvumo prieskonį, šokio teatras „Aura“ subūrė šiandieninę Kauno ir užsienio šokėjų bohemą po vienu iš Lietuvos modernistinės architektūros kanono stogu. Tai buvo chaosas, bet tai buvo neįtikėtinai puikus „auriškas“ chaosas į kurį įsisupus išėjimo rasti nebeįmanoma.

 

Justina Kiuršinaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.