„Didybės kapinės“: režimo kritika sapno logika
2016-10-28

Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo darbas „Didybės kapinės“ glumina, bet kartu intriguoja. Kritikai juostą sutiko puikiai, tačiau dažnam žiūrovui nebus paprasta ją iššifruoti.

 

Senoje medinėje mokykloje įkurta karių ligoninė. Fiziškai jiems viskas gerai – jauni vyrai tiesiog miega. Gydytojai nežino, kas tai sukėlė, o juo labiau – kaip išgydyti šią keistą miego ligą. Pasitenkinama jų kūniškų poreikių užtikrinimu ir malonesniu miegu. Atvežamos ypatingos gydomosios lempos, bet jos skirtos tik sukurti gražesnius sapnus.

 

Filme vaizduojamas tailandiečių gyvenimas nuotaika primena Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo magiškojo realizmo pasaulį. A. Weerasethakulo darbe (matyt, kaip ir pačioje Tailando visuomenėje) sugyvena itin skirtingi dalykai. Kasdienybėje įsišaknijęs dvasingumas, anapusinio pasaulio mistika, vaikiškas tailandiečių naivumas dera prie žemiškos kritikos dabartiniam nelaisvam šalies režimui (konstitucinei monarchijai su neatskaitinga kariuomene) ir sudėtingos situacijos.

 

Nieko nešokiruoja tai, kad valgant priešpiečius pasirodo dvi deivės Laoso princesės ir atskleidžia miegančių karių paslaptį. Esą jie niekada nepabus, nes kariauja seniai mirusių karalių kovose (ten, kur stovi ligoninė, anksčiau buvo jų rūmai). Miegančiųjų mintis skaitanti mediumė sulaukia šiek tiek daugiau dėmesio, bet veikiau ne dėl paslaptingų galių, o dėl to, kad karių artimieji vis prašo jos laimingų loterijos skaičių.

 

Karių miego metafora sufleruojama, kad tailandiečiai užsimerkia prieš šalies bėdas. Blogiausia, kaip ir karių atveju, visos priemonės (ekonomikos kilimas, progresas, modernėjantys didmiesčiai...) skirtos ne atsibusti, t. y. vesti prie esminių pokyčių, o tiesiog gyvenimą padaryti malonesniu.

 

Beje, kadangi Tailande už kritiką galima susilaukti bausmės, režisierius atsisakė planų „Didybės kapines“ rodyti gimtojoje šalyje.

 

Juosta „Didybės kapinės“ neabejotinai turi daug stiprių pusių: filmas originalus, šmaikštus, organiškai derinantis sunkiai derančius dalykus, pasiūlantis įtikinamus – nors ir keistokus – personažus. Antra vertus, gaila konstatuoti, bet retas atsitiktinis žiūrovas jį supras be pasiruošimo. Čia reikia žinoti ne tik apie Tailando politinį, istorinį kontekstą, jų religines praktikas ar visuomenę, bet ir apie paties A. Weerasethakulo gyvenimą. Režisierius pats ne kartą patvirtino, kad jo darbuose būna daug detalių, susijusių su jo gyvenimu, kurias auditorijai interpretuoti tikrai nebūna lengva.

 

Vis tik, jei taip sunkiai interpretacijoms pasiduodantys režisieriaus darbai sulaukia didelio tarptautinio susidomėjimo, tai tik iliustruoja, kad jie verti dėmesio.

 

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.